Kalnas, kurį pamilau šioje kelionėje, vadinasi Rysy. Jo aukštis 2449 m. Galbūt todėl, kad lipome į jį po poilsio dienos, kad buvo puikus oras, nesudėtingas kelias ir organizmas jau pripratęs prie krūvio.
Kad kopti būtų linksmiau pasiryžom į Rysį kalno trobelę užnešti 10 kg sveriančius nešulius. Stipriausias nešė 10Kg raugintų kopustų, o mes tryse pasidalinom 10 pakelių pieno. Aš nešiau net du pakelius
. Kalno papėdėje buvo padėti ir 30 kg sveriantys nešuliai (pvz. - dujų balionas), tačiau tokių stiprių nešikų tarp mūsų neatsirado.
Pakeliui sutikom ir tikrąjį šerpą, taip vadinamą kalnų žmogų, kuris į kalnų trobeles užneša visus maisto produktus bei reikalingus daiktus, net statybines medžiagas, jei trobelė statoma ar remontuojama....
Kai šerpas kopia į kalną - visi traukiasi jam iš kelio, mintyse galvodami norą. Tikima kad šerpo sutikimas kalnuose išpildo norus. Beje, šerpo negalima kalbinti, nes jis kopia labai susikaupęs, lyg būtų paniręs į meditacinę būseną.
Įdomiausia, kad šerpams už jų paslaugas mokamas tik simbolinis atlygis, pavyzdžiui arbata su romu. Šis užsiėmimas laikomas labai garbingu ir prilyginamas sportui.
Kalnuose kiekvienas randa tai, ko ieško. Vieniems reikia atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, kitiems - ramybę, tretiems - visai civilizacijos sumaiščiai nusiplauti.