Man dar patinkai kai kurie Salomėjos Nėries eilėraščiai. Štai vienas:

Anemonos (Pažyžiaus Komunai atminti)

Anemonos jau žydi prie Senos. 
Anemonos - pro sniegą laukuos. 
Anemonų baltų mėnesienos 
Ir Paryžiaus mergaitės plaukuos.

Ta mergaitė - lenvesnė už vėją
Skrenda priemesčio gatvėm kreivom.
O griaustinis aidėja, didėja:
Ei, proletarai, kovon!

Muša laikrodžiai katedrų bokštuos:
Muša laisvės kovų valanda!
Ir laimėti ir jungą nublošti
Šiandien laikas - arba niekada!

Kaip galinga perkūnija skarda...
Koks audringas pavasaris šis!
Tai istorija skambų jos vardą
Proletarų vardu įrašys.

Mirtinai barikadose grumias
Vyrai, moterys, vaikai net maži,
Jų kova, jų narsa, jų budrumas
Nuostabiausiom legendom pražys.

Kaip kareivis - ten mirė mergaitė
Saulei tekant... Komunos vardu...
Bokštų laikrodžiai vadandas skaitė - 
Daug sunkių negyvų valandų...

Senos bangos nuo kraujo raudonos... 
Koks audringas pavasaris šis!
Vėl prie Senos žydės anemonos,
Ir mergaitės jom plaukus kaišys.