Labiausiai kažkuri šalis virs legenda, kai įžengs pro debesim nusėtą pievą ruduo. Legenda kodėl? Nes tą dieną karas maišys debesims purumą, pro plyšį pils saulės krištolą, o pievoje, kurioje guli debesys kartu drybsos užsirakinęs asmuo. Kur krištolas mirga stypčioja mėlyna katė. „Colorfull life“ pamanė ilgakasė mergiotė prieš nuspalvindama baltą katiną. Kodėl rudenį? Nes margumynų neturi riboti metų laikai. Kodėl asmuo? Nes naktį prieš rudenio katarsį sapnavau lunatiką pasidabinusį mano meile jam. Asmuo juodai rudas ir garbanotas. Pilkšvai kuklus ir geltonai seksualus. Oranžiniai nutilęs ir balkšvai apsirūkęs jis drybsojo ant kupetos debesies, puraus, manau. Asmuo – užsirakinęs. Kodėl katė? Nes jos niūriai pilkos baltos juodos ir ryžos – suteikim gyvybės tam, kuriam ant visko nusišvilpt be švilpynės. Kodėl mergiotė? Nes be manęs nei lunatiko nei mėlynos katės, nei debesies puraus ant pievos tu nebūtum nupaišęs vaizduotėje skaitydamas. Aš be prasmės – neieškok žodžių – tapyk visumą.
Bet visgi karas yra: tarp mėlynųjų, tarp ir dėl mergiočių, už debesis, prieš kates, bet labiausiai dėl laisvės, nekariauja tik užsirakinę, jiems nusišvilpt patogu ir be švilpynės. O juk kartais visaip norisi. (NE)kariaukim.