| | Prašau, pabūk dar šalia.#10 Autorius: | 2010 10 01 12:11 | Žiūrėta: 13357 Ryt iš pačio ryto, Rolandas vėl susirado mane laukiamajame. Jis bandė manęs atsiprašyti už vakarykšti bučinį ir stengėsi įkalbėti, jog palikčiau Danieliu. Jis vis mane tikino, jog jam liko tik kelios dienos. Aš su juo nesutikau ir pasiunčiau jį kuo toliau.
Dar tik puse aštuonių ryto, o Danieliui jau leidžiami vaistai. Po šių vaistų, jį perkelė į kitą skyrių. Nuo šiol jo lankyti, galės ateiti visi, kas panorės. Nes į renimacijos skyrių, įleido tik brangiausius žmones. Tiesa, Danieliaus tėtis dar nežino, jog jo sūnus ligonine. Tik padėjus pernešti Danieliaus daiktus į kitą skyrių, surenku jo tėčio numerį ir paskambinu. Kelis kartus teko skambinti, kol galiausiai jis atsilepė.
- Klausau, Daniela.
- Labadiena, norėjau tik pranešti, jog jūsų sūnus guli ligonineje. 3 skyrius, 311 palata.
- Ką? Kaip? Tuojau atvykstu.
Padėjau ragelį ir pranešiau Daneiliau, jog jo tėtis atvažiuoja, jo aplankyti. Danielius, nustėro, jis nežinojo, kaip reiks viską papasakoti tėčiui. Jis žinojo, jog sūnus serga, bet nežinojo, jog jam jau antra stadija.
Po penkiolikos minučių, sulaukėmė Danieliaus tėčio. Jis įžengęs į palatą, ima klausinėti jo, kas nutiko. Visgi manojo tėtis buvo supratingas ir nesureagavo taip skaudžiai. Mums besikalbant, atėjo gydytojas ir pasakė, jog už savaitės jį paleis.
Po savaites...
Nuvažiavau Daneliaus pasiimti iš ligonines. Jis buvo jau susiruošęs ir laukė manęs. Aš truputį vėlavau. O iki dvyliktos valandos dienos, ligoniai privalėjo palikti savo palatas. Tad Danieliui teko keletą minučių palaukti manęs, lauke. Jis taip ir padarė. Pamatęs mane, jis iškarto, pasake, jog nori vairuoti pats. Nes aš jo sužadietinė ir taip prisikankinau važinėdama po keletą kartų pas jį iki ligoninės. Nors ir buvau prieš jo mintį, bet teko man nusileisti ir leidau jam vairuoti. Mūsų kelionė truko neiilgai ir už kelių minučių, mes jau buvome mano kieme. Tik išlipus iš mašinos, tėtis manęs paprašė, jog važiuočiau kartu su juo apsipirkti maisto, nes esą, geriau žinau, kokias prekes perka mama. Ką jau darysi, sutikau. Danielius taip pat norėjo kartu važiuoti, bet daktaras jam sakė ilsėtis, tad liepiau jam palaukti mano kambaryje ir paiilsėti, kol aš grįšiu. Jis taip ir padarė. Iki maisto parduotuvės į kurią važiavome, buvo apie 20 minučių kelio. Man buvo ganėtinai nuobodu važiuoti su tėčiu, nes jis buvo susikoncentravęs į kelią. Tad aš užmigau, miegas truko tik apie 5 minutes, nes mes jau pasiekėmė parduotuvės kiemelį. Tėčiui mane žadinti sekėsi, ne itin gerai. Bet visgi pabudau. Su tėčiu buvo beviltiška apsipirkinėti, nes jis vis skaitė mamos sudaryta sąrašą iš naujo ir iš naujo, tad teko man imtis šio darbo. Pagaliau apsipirkinėjimas baigėsi. Važiuojant namo, aš vėl užsnūdau, nes kol Danielius gulėjo ligoninė, tol beveik naktimis nemiegojau. Norėdavosi tiktais grožėtis, kaip jis miega. Užmigdavau tik paryčiais. Staiga, mane pažadino mamos skambutis. Ji paskambino tik paklausti, kada grįšim. Paskiau, jog tuojaus. Po kelių minučių, netikėtai man į galvą, atėjo vienas klausimas
-Tėti, kas yra tikrasis mano biologiinis tėtis? , - jis pasimetė, nežinojo, ką atsakyti. Staiga, pasigirdo ratų cyptelijimas ir mes nuslydom į griovį ir atsitrenkėm į medį. Aš maždaug dešimt minučių, prabuvau komos būsenoje. Bet džiugu, jog tėčio mašinoje, buvo oro pagalvės. Tai jos mus apsaugojo, nuo mirties. Žinoma, susižalojimų patyrėm. Tik pabudus iš trumpalaikės komo būsenos, stengiausi išlipti iš mašinos ir ištraukti kaip nors tėti. Man pavyko. Tėti paguldžiau ant žolyno, jis taip pat pabudo. Nusprendžiau, jog reikia iš kviesti greitąją, nes tėčiui iš galvos tekėjo kraujas. Greitoji, užtruko ganėtinai ilgai. Tad prisiminiau, jog mašinoje turim pirmosios pagalbos vaistinėle, susiradau ją, atsinešiau tvarsčių ir aptvarsčiau maždaug tą vietą, iš kurios tekėjo kraujas. Na štai, greitoji atvyko. Jie nurišo mano tvarščius, užtepė kažkokių tai vaistų ir vėl aptvarstė galvą. Ir liepė, mums išsikviesti, gaisrininkus, jog jie ištrauktų mašiną iš griovio.
Parvykus namo, po visų šių įvykių. Man tėtis, pasakė, jog mes trenkėmės į tą patį medį, į kurį prieš metus atsitrenkė mano biologinis tėtis. Paklausus, ar jis išgyveno. Išgirdau tik, jog jis prabuvęs maždaug apie pusę metų, komos būsenoj, visgi galiausiai mirė. Man pasidarė, sunku ant širdies. Gi aš net nepažinojau, savo tikrojo tėčio, o dabar jo nebėra... Net nežinau, kur yra jo kapas. O taip norėtusi, nueiti, nunešti puokšte gėlių, pabūti tyloje prie jo kapo ir pagalvoti, kas būtų, jei būčiau augusi šalia jo. Bet praeities nebesugražinsi. Neverta savęs skaudinti, tokiomis mintimis. Beje, tik po šiandienos pokalbio su tėčiu, sužinojau, jog greičiausiai aš turiu brolį arba sesė. Nes mano biologinė mama, po mano netekimo, susilaukė antrą kartą. Nusprendžiau, jog reiktu pasiteirauti savo draugės Urtės sesės, Eilos, ar ji galėtų man duoti žmonių sarąšus, kas per pastaruosius dešimt metų, susilaukė mūsų mieste, kūdikio. Žinojau, jog tik mano sesė ar brolio vardas prasideda iš G raidės. Daugiau nieko. Pasikalbėjus su Danieliu ir papasakojus, jam mano sumanyma, nusprendėm jog ryt pameginsim nueiti iki Elos, galbūt ji bus geranoriška ir nusiteikusi padėti.
*~ Lauksiu jūsų vertinimų ir komentarų ~* | | | | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#9 Autorius: | 2010 08 21 16:27 | Žiūrėta: 7970 Mes su Danieliumi , tėvams įėjus į kambarį, pranešėm, jog esam susižadėję. Jie nesuprato kodėl taip skubam gyventi, jie dar nieko nežinojo apie Danieliaus liga. Bet kadangi jie liko nesupratę, kodėl dar būdami nepilnamečiai, susižadėjom, privalėjom jiems viską papasakoti apie Danieliaus ligą.
- Mama, tėti, Emili ir Marija, Danielius serga vežiu, jam antra stadija. Tad šitai yram mūsų sužadietuvių, priežastis. Mes nežinom, ar jo liga nepereis į kitą stadiją. Bet kiek tik Dievas davė mums laiko, visą laiką norim būti kartu, nes abu vienas kitą be galo mylime.
Staiga su šiais žodžiais, Danielius susiėmė už galvos ir staigiai suklupo ant kėlienų. Pribėgus prie jo, pamačiau, jog jo akyse, jokio ženklo. Jis buvo besąmonės.
- Iškvieskit kas nors greitąją ,- virpančiu balsu ir su ašaromis veide, pradėjau rėkti.
- Iškvietėm, ji jau skuba čia, - pasakė Marija ir bandė mane nuraminti.
Taip, jie už kelių minučių jau buvo čia. Staigiai įsiveržė į kambarį, Danieliu paguldė ant neštuvų ir suleido jam vaistų, po kelių minučių, pakelė neštuvus ir nunešė į greitosios pagalbos mašiną. Aš bėgau paskui juos. Man visą tai priminė, lyg tą dieną, kai radau mamą gulinčią besąmonės prie židinio. Bet nebuvo laiko kada, galvoti apie praeitį. Svarbiausią buvo, jog Danieliui viskas būtų gerai. Iš pradžių manęs į greitosios pagalbos mašiną neįleido, bet pasakius, jog esu jo sužadietinė, jie atslėgo ir įleido. Visi kiti mano šeimos nariai su jais ir Emilis, važiavo paskui mus, mano mašina. Nors kelias iki ligonines truko tik kelias minutės, man jos praiilgo lyg nesibaigiančios valandos, ar amžinybė. Štai jau sustojom, staigiai Danieliu su neštuvais išnešė į ligonine ir paguldė " Renimacijos skyriuje" mane šis skyrius baugino, nes į juos guldo tik labai sunkius ligonius. Į palatą manęs neįleido. Aš tik galėjau būti kolidoriuje ir laukti kol gausiu žinių iš daktarų, apie Danieliaus sveikatą. Staiga, netikėtai prie manęs priėjo mano vaikystės draugas - Rafis, na tikrasis jo vardas buvo Rolandas, tiesiog visi jį nuo vaikystės vadina " Rafiu " Jis ėmė manęs klausinėti, ką čia veikiu ir panašiai. Truputį pašnekėjus su juo, baigiau visus pokalbius ir pasakiau, jog man dabar ne šnekos galvoj, o mylimojo sveikata. Bet jis manęs pakvietė kavos, nes matė, jog esu labai išsilpusi. Aš sutikau, nes kaip iš būsių visą naktį be miego, jei neatsigersiu nei vieno puodelio kavos. Bet perspėjau, jog tik trumpam. Nenorėjau užsibūti, gi bet kada galėjo daktaras pranešti man naujienų, apie mano mylimojo sveikatą. Jis sutiko. Mes nulipome laiptais ir nuėjom į ligonines kavine. Ten Rolandas, užsakė du puodelius kavos. Teko kelias minutes palaukti, kol sulaukėme savo užsisakytos kavos. Stengiausi kiek įmanoma, greičiau išgerti kavą. Išgėrusi ją, iškarto pašokau nuo kėdės, padėkojau Rafiui už kavą ir nuėjau. Bet jis einančią mane pasigavo ir aistringai pabučiavo. Tuo metu kaip tik pro ligoninės duris įėjo Emilis su Marija, jie visa tai pamatė. Trenkiau Rolandui per veidą ir aprėkiau jį.
- Tu gal visai asilas, daugiau akyse nenoriu tavęs matyti. Šio bučinio neturėjo būti niekuomet.
Emilis pribėgo prie manęs ir pradėjo mane kaltini, jog mano sužadietinis sunkios būsenos, o aš bučiuojuosi čia su kažkokokiu menku, mano tėčio kompanijos durinku. Jis prižadėjo, jog kai Danielius pasveiks, jis būtinai visą tai jam papasakos, jis neleis, jog aš apgaudinėčiau jo geriausią draugą.
- Emili, jis mane per prievartą pabučiavo...
Emilis priėjęs prie Ronaldo gerokai jį papurtė ir kelis kartus trenkes jam iš kumščio į pilvą ,pagrąsino, jog jei jis dar kada lys prie manęs, gaus taip, kaip dar nėra gavęs.
- Ko tu čia taip putojies? Gi ji ne tavo sužadietinė, o tavo geriausio draugo.
- Klausyk, kol Danielius neturi jėgų pastovėti už savo merginą, tol aš gynu ją. Supratai, asile?
Rolandas nieko neatsakė, tik trenkė, vieną smūgį Emiliui į akį. Taip prasidėjo jų muštynės. Man sustabdyti jų nepavyko, gerai, jog laiku ir vietoje pasirodė Marija. Kuriai pavyko juos išskirti.
Baigusis visoms šitom muštynėms, aš nubėgau į Renimacijos skyrių ir iš karto pamačiau daktarą, kuris rūpinosi manuoju. Paklausiau jo, kaip Danielius.
- Jis jau jaučiasi geriau. Bet dar kelias dienas turėsim jį palaikyti ligonine, jog atliktume jam tyrimus. Beje, panele, jis nori jus pamatyti.
Aš nuėjau į Danieliaus palatą. Jis apsidžiaugė, mane pamatęs. Bet prašė, jog aš daugiau čia nesikankinčiau ir važiuočiau namo paiilsėti. Aš nesutikau, aš norėjau prabūti visą naktį prie jo. Jis bandė mane perkalbėti, bet jam nepavyko. Tad aš pasilikau.
Ryt iš pačio ryto.... | | | | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#8 Autorius: | 2010 08 21 16:27 | Žiūrėta: 7712 - Ema, prisėsk, mes nusprendėm su tėčiu, jog Tu jau suaugsi ir privalai tai sužinoti.
Aš su išgąsčiu ir nerimu širdyje, prisėdau ant fotelio, priešais tėvus. Na taip, juos vadinau iki šiol, kol nesužinojau....
- Mama, greičiau sakyk, man jau darosi, baugu.
- Ema, ateleisk, bet mes neesame tikrieji tavo tėvai...
- Ką? Kaip suprasti? , - puoliau į isteriją, nes negalėjau suprasti, kaip taip gali būti. Jog žmonės kuriuos laikiau beveik septiniolika metų savo tėvais, pasako, jog aš iš tiesų ne jų duktė.
- Atsiprašome, Ema, jog ankščiau tau viso šito nepapasakojom.
Nežinau kodėl, bet aš visgi negalėjau ant jų pykti, tiesiog nemokėjau taip elgtis su jais. Nors jie ir nėra mano tikrieji tėvai, aš pas juos augau, jie mane mylėjo ir aš nenoriu jokių kitų tėvų.... Išklausiusi viską, ką jie man norėjo pasakyti, aš nubėgau į virtuvę, pasiėmiau mašinos raktelius nuo komodos ir išėjusi į kiemą. Nuėjau link garažo ir sėdau į mašina. Iš pradžių net nežinojau, kur noriu važiuoti, bet nusprendžiau jog važiuosiu pas Danieliu. Man reikėjo viską jam papasakoti, kas šiandiena įvyko, nesinorėjo viso to laikyti savo viduje. Jis mano sužadietinis, tad manau, jog jis privalo viską apie mane žinoti. Kelias iki Danieliaus namų nepraiilgo. Mašina palikau prie parduotuvės, kuri buvo šalia Danieliaus namų, nes kiek žinau, šiuo metu pas jo tėti susirinkę įvairūs verslo partneriai, tad dar vienai mašinai vietos, vargu ar būtų atsiradę. Štai, aš jau prie Danieliaus namo. Paspaudžiau durų skambutį ir tuoj pat, prie durų išvydau Jį. Jis nustebo, jog taip netikėtai, atvažiavau pas jį. Jis pakvietė į vidų. Na bet pas Danielį namie man nesinorėjo būti, tad pasiūliau, jam važiuoti pavalgyti į kokią kavinę. Jis sutiko.
Važiuojant mes visgi nusprendėmė, jog važiuosim ne į kavine, o pas Emilį, norėjau aplankyti Mariją, nes kiek girdėjau, ji lyg jau ir pasveiko. Keista, jog tėvai nieko apie ja neklausinėjo.
Už kelių minučių, mes jau buvome Emilio kieme. Marija, kaip visuomet pribėgo prie manęs pasisveikinti. Smagu, man buvo ja matyti, pasveikusią. Staiga ji ėmė klausinėti apie tėvus.
- Daniela, kaip sekasi mamai? Kiek Emilis pasakojo, ji gulėjo ligoninėje, gal ja jau paleido?
- Dabar viskas gerai, Tavo mamai. Taip, gulėjo, bet ja vakar išleido. Beje, tavo tėvai susitaikė.
- Kaip suprasti, mano mamai? Kas tau nutiko, jog taip šneki?
- Marija, tu kai ko nežinai. Na aš ir pati, tik šiandiena sužinojau. Aš neesu tikroji tavo sesuo, o tavo tėvai iš tiesų yra, tik mano įtėviai.... Negaliu dar susitaikyti su šia mintimi.
- Ką? Tai tiesa? Negaliu patikėti. Kad ir kaip būtų, Tu visą gyvenimą buvai ir būsi mano sesuo. Tu man esi per nelyg svarbi.
Staiga Marija priėjo ir smarkiai mane apkabino, ji mane sugraudino, savo tokie šiltu apkabinimu. Mano veidu, pradėjo rėdėti ašaros. Staiga pamačiau, jog Danielius artėja link mūsų, nubraukiau savo ašaras, nenorėjau, jog jis mane tokią matytu. Kai vakar įvyko toks gražus dalykas, mūsų gyvenime.
Bet visgi nuo Danieliaus ašarų nuslėpti nepavyko, jis pamatė, jog man kažkas ne taip. Sunku buvo dar kartelį tai pasakoti, tad Marija pamačius, jog man sunku kalbėti. Visą istoriją Jam papasakojo, už mane. Jis priėjo prie manęs ir smarkiai apkabinęs, pabučiavo. Jam pavyko pasiekti to, ko norėjo,jis išvydo mano šypseną.
Ilgai prabuvus tyloje, Danielius užvedė temą, apie mūsų sužieduotuves. Nusprendėm, jog visgi mano tėvams turime pasakyti šia naujieną. Nusprendėm, jog šiąnakt pasiliksime pas Emilį, o ryt iš ryto, važuosime pas mane, pasiimsime kartu Emilį ir Mariją ir visiems vienu metu pasakysime. Kadangi aš buvau labai pavargusi, paklausiau, ar Danielius nenorėtų eiti jau miegoti. Kai jis yra šalia, man be jo nesimiega. Jis sutiko, nors miegas dar jo neėmė. Užlipome į antrą aukštą, susiradę svečių kambarį, mes su Danieliumi atsigulėm į lovą. Ir pradėjom kalbėti, kokių norėtume vestuvių. Maždaug valandą truko šis mūsų pokalbis, kol galiausiai aš užmigau. Ryte atsikėlusi, šalia savęs neišvydau Danieliaus, vietoj jo pamačiau šalia, gulinčią rožių puokšte ir lapuką kuriame buvo parašyta "Labas rytas, Saule" Tik perskaičius šį lapuką, pro kambario duris įžengė Danielius, su garuojančią kavą ir pusryčiais. Už visą tai, jam atsidėkojau šiltu, rytiniu bučiniu. Pavalgius pusryčius, iš karto nuėjome į Emilio ir Marijos kambarį ir pasakėm , jiems, jog jei privalo važiuoti su mumis. Marija nesuprato, kodėl važiuojame namo. Išlipus iš mašinos, mes su Danieliumi pirmieji nuskubėjome į vidų ir pažadinom tėvus, visgi nėjo man jų taip nevadinti. Jie taip pat buvo pasimetę, kodėl mes juos taip anksti žadinam. Liepėm, jiems nusileisti į svetainę. Nulipus žemyn ir nuėjus į svetaine, joje jau išvydome Mariją su Emiliu. Tėvai taip pat neužilgo atėjo ir mes su Danieliumi .... | | | | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#7 Autorius: | 2010 08 21 16:26 | Žiūrėta: 7398 Praėjus savaitei nuo tėčio noro skirtis, mama atsigavo ir daktaras nutarė, jog jau galėtų išleisti ja iš ligoninės. Visi labai džiaugemės, jog mama pasveiko. Beje, tėtis, per tą laiką, suprato, kokia jam yra brangi mūsų mama ir nutarė, ja susigražinti. Aš jam padėjau, tai padaryti. Su tėčiu susitarėm, jog paprašysime, kad šiandiena, Danielius nuvažiuotu parvešti mano mamos , o aš tuo metu padėsiu tėčiui padaryti romantiška vakariene ir su savuoju, pasišalinsime iš namų. Manau, jog tėvai, nusipelnė, pabūti romantiškai dviese. Tikiuosi, jog mama, sugebės atleisti tėčiui. Išaušo, ilgai laukta penktoji vakaro valanda. Danielius sėdo į mano mašina ir nuvažiavo paiimti, mano mamos. Ji nustebo, kai vietoj manęs, jos parsivešti, atvažiavo Danielius. Bet jai iš tiesų buvo neitin svarbu, kas jos atvažiavo pasiimti, jai buvo svarbiausia, jog ji grįžta namo, pas mūsų, savųjų mergaičių. Blemba, tik po laiko, su tėčiu prisiminėm, jog neturim jokių gėlių. Aš greit sėdau ant motociklo ir nuvažiavau iki artimiausios gėlių parduotuvės. Važiuojant namo, pamačiau, jog jau Danielius sukasi, link mūsų gatvės. Paskambinau jam ir pasakiau, jog tipo dar reikia, kad nupirktu sulčių. Jis taip ir padarė, jo dėka, mūsų su tėčiu planas, pavyko. Grįžau namo, ant stalo, ant kurio garavo šilta vakarienė, pamerkiau mamos mėgstamas gėles - rožės ir pradėjau dėti stalo įrankius. Staiga išgirdom,jog kažkas įvažiavo į kiemą. Pribėgusi prie lango, pamačiau jau iš mašinos lipančią mamą ir artėjančią link durų. Greitai paėmiau žvakė ir uždegusi ja, padėjau ant stalo. Mama mėgdavo, žvakes, jai tai atrodydavo, romantiška.
Mama įžengusi į namus iš karto puolė mane apkabinti, aš jai pasakiau, jog ji privalo dabar užsirišti akis ir eiti kartu su manimi. Danielius viską stebėjęs iš šono, meiliai man šypsojosi. Mama nesuprato, kodėl ji turėtų taip elgtis. Bet visgi leidosi, jog užriščiau akis. Nuvedžiau ja atsargiai ir iš po lėto į valgomąjį, Danieliaus paprašiau, jog jis nurištu jai šaliką nuo akių, o aš tuo metu, patvarkiau tėčio kaklaraištį. Mama pamačiusi tėtį, negalėjo suvaldyti ašarų, ji buvo labai laiminga. Ji puolė jam į glėbį ir pabučiavo. O aš nudžiugau, jog jie susitaikė. Tėtis jos visgi atsiprašė už viską, ką jis padarė, nors mama ir be atsiprašymų, jam visą tai atleido. Mes su Danieliumi paliko mano tėvus vienus ir pasišalinom iš namų. Mudu su Juo, nutarėm nueiti ant kalno ir pasigrožėti saulėlydžiu. Nuėjus ten, mes atsigulėm ant žolynėlio ir stebėjom, tą beribį dangų. Staiga jis man liepė taip pat užsimerkti ir iš savo marškinėlių kišėnės išėmė dežute, kurios viduje buvo žiedas. Jis liepė man atsistoti ir atsiklaupęs ant kelėnų, jis paėmė mano ranką.
- Ema, Tu mano gyvenimo rožė, kuri tikiuosi, jog niekuomet nenuvys.
Jis iš dežutės išėmė, žiedą ir ketindamas man jį užmauti ant rankos piršto, paklausė :
- Mieloji, ar sutiktum, būti mano sužadietinė, o vėliau ir žmona?
- Taip, gyvenime mano.
Jis užmovė žiedą ir aš puoliau jam į glėbį ir karštai pabučiavau. Poto abudu, nejučiomis kartu ant viso kalno užšaukėm : Mes mylime vienas kitą. Ši akimirka buvo tobulesnė, nei tobula. Galvojau, jog tai tik pasaką, bet tai buvo tikrovė, kurioje aš galėjau pasijusti princesė, o jis buvo manasis, princas. Kurį mylėjau besąligiškai. Mums buvo nesvarbu ir tai, jog dar esame nepilnamečiai, mes norėjome pradėti kurti ateitį kartu. O susituokti planavom, tik kai Danieliui sueis 19- niolika , o aš jau būsių pilnametė. Žinau, dar daug laiko. Dar daug kas gali pasikeisti, bet tikiuosi, jog mūsų planas pavyks. Vakarą su juo praleidau nuostabiai, grįžusi namo, radau tėvus miegančius svetaineje ant sofos. Jie taip gražiai atrodė, vėl kartu.
Manau, jog tiek mes su Mylimuoju , tiek mano tėvai, šį vakarą praliedo, bemaž idealiai... Atsigulusi į lovą, paskambinau jam , vien dėl to, jog padėkočiau, kad Turiu Jį Šalia ir jaučiames Kartu Laimingi.
Taip ir užmigau, su prisiminimais apie šiandieną. Ryte pabusi, iš karto nulipau į apačia ir nutariau, jog turiu viską papasakoti tėvams. Bet, jie už mane greičiau sureagavo į tai, jog aš pabudau ir pasikvietė mane pokalbiui į sveitaine. Jie buvo rimti, be mimikų veide. Aš vis nekantravau, ką jei nori man pasakyti. Staiga mamos lūpos prasivėrė ir ji pasakė, jog aš.... | | | | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#6 Autorius: | 2010 08 21 16:25 | Žiūrėta: 7308 Su Danielium nusprendėm, jog visgi šiandiena per daug sunku būtų man kalbėti apie šiandienos įvykius. Nutarėm, jog palauksim rytojaus ir tada aš jam pabaigsiu viską papasakoti. O šiandien likusį laiką nusprendėm praleisti prie Emilio sklype esančio tvenkinio. Taip gera, sutemus, kai dangų puošią mažytės žvaigždutės ir palydovai, mirkti vandenį kartu su mylimu žmogumi. Šią nakt nusprendėm, jog visgi visi pasiliksime nakvoti pas Emilį, pasinaudosim ta progą, jog nėra pas jį tėvų. Bemirkstant vandenį, prisiminiau, jog turėjau dar pranešti mamai, jog radom Marija. Ji dėl jos labai jaudinosi. Nusprendžiau, jog reikia pameginti jai paskambinti, nors vargu, ar jai leido turėti telefoną šalia savęs, gi ji dar šiandiena buvo tokia silpna. Išlipusi iš vandens ir susikusi į rankšluosti, nuėjau iki mašinos, pasiimti telefono. Einant link tvenkinio, bandžiau prisiskambinti mamai, bet neišėjo, vis tas pats "telefonas išjunktas, arba už ryšio zonos" Teisingai maniau, jog neleis jai turėti telefono šalia. Na tiekto, ryt reiks taip ar taip važiuoti pas ją į ligonine, tuo pačiu pranešiu, jog Marija atsirado, arba, jei ji bus nusiraminusi, nusivešiu ja kartu su savimi.
Naktį miegotį beveik nėjo, vis blogos mintys ir kivirčas su tėčiu, drąskė manąją širdį. Puse trejų nakties išgirdau šauksmą iš Emilio kambario . Iš karto pažadinau šalia gulėjusi Danieliu ir nubėgom pas Emilį į kambarį. Priartėjus prie jo kambario durų, matėsi jog iš jo kambario, grindimis bėga kraujas. Nesupratau iš kur jis. Pradariusi duris, aš suklupau, nes pamačiau savo seserį kraujo baloje... Nesupratau, kaip visą tai galėjo įvykti. Bandžiau ją kelti, prašyti, jog atsakytu. Bet ji buvo be sąmonės ženklų. Danielius su Emiliu įkėlė ją į lovą, nulipau į pirmą aukštą, ten Emilio mamos vonioje radau švirkšta ir reikiamų vaistų. Paėmiau juos ir greitai grįšusi pas juos, suleidau juos Marijai. Bijojau, jog ji gali būti nukraujavusi, bet tik po laiko sugalvojau, jog reikia sutvarstyti žaizdą, jog bent truputį pavyktu sustabdyti kraują. Visi nežinioje laukėm maždaug valandą, kol vaistai pradėjo veikti. Ji po truputį atsigavo, Emilis iškarto ėmė jos klausti, kas jai nutiko. Bet ji pamačiusi jį išsigando. Ji nukrito nuo stalo ir prarado trumpam atmintį. Jai tik aš, atrodžiau pažystama, bet ji mane maišė, su savo geriausią draugė. Emiliui skaudžiausia buvo matyti kaip jo mylima mergina jį atstumią. Paprašiau vaikinų, jog jei paliktu mane su Marija dviese. Turėjau aš jai viską paaiškinti. Buvo sunku, bet stengiausi ir ji šiaip taip mane suprato, tik jai visgi buvo sunku visuo tuo patikėti. Visą naktį taip ir prabuvau prie jos, tikėdamasi, jog ji atgaus atmintį. Paryčiui Danielius nunešė mane į lovą, nes užmigau sedėdama šalia Marijos, nustebau, kai puse dešimtos ryto, pabudau šalia Danieliaus. Iš karto puoliau į lauką ir nieko niekam nepasakiusi, užsivedžiau mašiną ir išvažiavau pas mamą į ligonine. Važiuojant vis mąsčiau " kodėl visos problemos mane užklupo būtent dabar? Danieliaus liga, mamos palūžimas, tėčio noras skirtis, Marijos galvos susitrenkimas... Jaučiausi palaužta, mane guodė tik tai, jog turėjau mylimąjį šalia savęs. Kuris niekad manęs nepalikdavo, visad būdavo šalia, net jei ir jį nenorom atstumdavau. Jis mane visad suprasdavo, mokėdavo paguosti ir tiesiog šiuo metu jis padėjo vien tuo, jog buvo šalia manęs. Galiausiai pasiekiau įvažiavimą į ligonines kiemelį, pasukau link jo. Dar maždaug dvi minutes važiavau ir galiausiai pastačiusi mašiną, išlipau iš jos ir nuėjau link ligonines pagrindinio įėjimo. Dėja, jis buvo dar užrakintas, tad teko eiti iš vidinės pusės. Gerai, jog bent tos durys jau buvo užrakintos. Įėjau į vidų ir neužilgo pasėkiau mamos palatą. Įėjusį į ją, pamačiau, jog mama lyg ir jau atisgavusi. Ji jau vėl buvo panašesnė į save. Nudžiugau, jig ėmė iš kart klausinėti kaip Marija. Pasakiau jai, jog radau ją. Gerai, jog daugiau nieko neklausinėjo apie ja, nenorėjau sakyti, jog Marija prarado trumpam atmintį, kol mama dar neatsigavo visiškai. Ši žinia galėjo ją sukrėsti. Ilgai negalėjau būti pas mama, nes buvau prižadėjusi Danieliu, jog susimatysim. Su juo susitikom prie mūsų pamėgto klubo. Jis iškarto paklausė...
- Mažyte, tai kaip dėl mūsų kelionės.
- Gal gali palaukti, kol aš atistatysiu ant kojų, nuo visų šitų gyvenimo išdaigų.
- lauksiu, kiek tik reikės. | | | | |
|
