Lygiai prieš keturiolika metų į pasaulyje atsiradau ir – aš. Mažytė mergaitė, nerimo kupinomis akimis.   Tuomet dar nežinojau ,ką reiškia gyventi ,mylėti, bei išvis – kas gi per dalykas ,tas pasaulis. Pirmasis žmogus kurį pamačiau ,spėju ,jog buvo mano mylimoji mamytė. Gi jai labiausiai turiu būti dėkinga už tai ,jog atsiradau šiame pasaulyje. Nors kartais atrodo ,jog geriau būčiau ir ne gimus. Bet viską apmąsčius supranti, jog gyvenimas suteikia daug galimybių.  Gi reikia viską išmėginti ,jog atrinktumei , kas patinka tau ,o kas ne. Kartais būna jog gyvenimas suteikia daug džiaugsmo akimirkų vienu metu. O kartais, liūdesio.  Bet niekuomet nesigailiu to, kas buvo ar kas dar tik bus.  Dar atrodo, nesenai teištariau pirmąjį žodį, o štai jau dabar, galiu rašyti eiles. Dėkoju mamai ,bei tėčiui ,už suteikta galimybę gyventi. Už tai jiems liksiu skolinga visąjį savo gyvenimą.  Jei ne jie ,manęs nebūtų ir štai dabar aš nerašyčiau šio įrašo per savo keturioliktąjį gimtadienį. Tad dar karteli ,dėkoju, mama, tėti, už suteikta proga gyventi. Myliu jus labai.