Jaučiu, kaip visa kaistu. Vien nuo minčių apie jį - sąvąjį gyvenimo stebuklą. Nors ir stengiuosi jį pamiršti, mintis apie jį man suteikia begalės laimės. Bet galiausiai ir ji virsta skausmu. Neturiu jėgų, jog pamirščiau jo prisilietimus, bučinius, bei tuos švelnius žodžius. Bet aš jau po truputį gęstu, nes gęsta mano mintys apie jį. Mintims reikia naujų išgyvenimu, jog jos ir vėl teiktu man džiaugsmo, galvojant apie jį. Naujų išgyvenimų? Iš kur aš tokių gausiu, kuriuose būtų ir jis?  Vargu ar kada jų vėl bus… Skaudu. Bet tai tiesa ir reikia ja sugebėti pripažinti.
    Dabar susimąsčiau ar aš užgydysiu savo žaizdas, kurias pravėrė jis? Ar man pavyks? Galbūt, bet sunkiai. Nes mintys apie jį dar valdo mane, kaitina mane… Kaip man pamiršus tave? Bet pagalvojus,ar aš iš vis to noriu? Nemanau, bet reikia. Reikia pamiršti jį ir nebeskaudinti savęs, nors aš dar laukiu ir viliuosi, jog vieną dieną mes vėl būsim laimingi kartu.
     Okol kas tenka tenkintis tik jo apsilankymuose sapnuose, kurie būna kiekvieną naktį. Nėra nakties, kai nesapnuočiau jo. Bet tie sapnai nepaprasti, jie man nori kažką pasakyti. Tik nesuprantu ką. Niekas kitas man negalėtų padėti išsiaiškinti, jei ne jis. Bet dėja, jo nebėra šalia. Nesvarbu , kad ir ką jie reikštu , man tie sapnai be galo svarbūs. Bet naktį ir mintyse aš vis dar susitinku su juo. Su savo gyvenimo - stebuklu.
     Myliu jį, nors ir stengiuosi nekęsti.