Tuo metu, kol Danielius ieškojo mano sesers, aš turėjau nuvykti pas tėti ir išsiaiškinti, kaip jis galėjo palikti mano mamą, kuri jį taip mylėjo. Kadangi buvo ilgokas kelias iki jo darbo, negalėjau važiuoti motociklu, teko skolintis iš mamos mašiną, nes autobusai jau nebevažinėjo. Ilgokai teko palaužyti galvą, kol prisiminiau kur mama deda mašinos raktelius, senai bemačiau ją prie vairo, nes ji buvo papratusi, jog ją visur nuveždavo mano tėtis. Bet taip daugiau nebebus, bet gal, man pavyks nuvykus pas jį, gražinti jį į protą. Visgi prisiminiau, jog mama raktelius dažniausiai palikdavo savo rankinės kišeneje. Suradusi jos pamėgtąją rankinę, kurią jai padovonojo tėtis 15 metų bendro gyvenimo progą, pradariusi ja, radau raktelius nuo mašinos. Iš pradžių dar galvoje kirbėjo mintis, gal gėriau būtų ryt iš ryto autobusu nuvažiuoti. Gi aš dar neturiu vairuotojo teisių. Bet supratau, jog negaliu delsti, nes ryt, gali jau būti per vėlai. Pasėmiau muzikos cd, jog važiuodama galėčiau klausytis mane raminančios muzikos ir nuėjau į garažą. Ten nuėjau prie mamos mašinos, atradusi jėgų įsėdau į ją,užvedžiau, į muzikos grotuvą įsidėjau cd ir išvažiavau iš garažo. Iš pradžių buvo baimė važiuoti, bijojau, jog galiu padaryti iš tų nervų avariją ir kaip minėjau, gi neturėjau vairuotojo teisių. Bet išvažiavus iš kiemo ir artėjant pagrindinės gatvės link, ta baimė po truputį išgaravo, nes turėjau būtinai pasiekti savo tikslą - tėčio darbą. Iki jo, buvo maždaug valanda kelio. Važiuojant mane vis kankino klausimas "kodėl tėtis susirado kitą" Šis klausimas esantis galvoje, man trukdė važiuoti... Bet turėjau negalėjau sustoti, turėjau kuo greičiau nuvažiuoti. Pasigarsinau grotuve mėgstama dainą, padidinau greiti ir nepastebėjau kaip greit jau buvau prie tėčio darbo. Išlipusi iš mašinos, užrakinau ją ir ėjau link tėčio kontoros link. Pradariusi duris, pamačiau savo vaikystės draugą Rafį - kuris dabar pas mano tėtį dirbo apsauginiu. Pasisveikinus su juo ir truputį pasikalbėjusi, ėjau link lifto. Teko truputį lukteltį, kol liftas atsilaisvino. Įėjusi į jį paspaudžiau mygtuką " į 7 aukštą" per kelias sekundes aš jau atsidūriau tame aukšte, kuriame dirbo mano tėtis. Netyčia sutikusi jo sekretorę, paklausiau ar tėtis šiuo metu neužsiėmęs. Išgirdau teigiamą atsakymą. Nuėjusi į tėčio kabinetą iš pradžių apsimečiau, jog aš nieko nežinau, bet galiausiai jį užsipuoliau savo klausimais.
- Kodėl tu mamą, iškeitei į kažkokią tai pigią kalę? Nekenčiu tavęs, tėti. Nekenčiu. ,- buvo sunku tai ištarti, bet taip gavosi savaime, žodžiai patys išėjo iš mano širdies... Bijojau, jog jį įskaudinau. Pačiai skaudu pasidarė, nuo šių žodžių.
- Aš nieko į nieką neiškeičiau. Tiesiog atsirado kita moteris, kurią pamilau. Ir beje, Rebeka nera kalė. Nesakyk taip, prašau, dukrele.
- Ką? Rebeka? Aš dar šiandiena einant pas tave ja sutikau. Ta pigi tavoji sekretore, tau patinka labiau nei mama? Ką? Aš jai tikrai neleisiu būti su tavimi. Viskas aišku, einu aš jai parodysiu, kur jos vieta.
Išbėgusi iš tėčio kabineto, bėgau ieškoti tos Kalės. Ja atradau poilsio kamabaryje.
- Žinai ką, Kale, Rebeka. Tu tikrai neesi verta mano tėčio. Jeigu tu tuoj pat ne dingsi iš mano tėčio gyvenimo, aš pati tave pašalinsiu, supratai? Mano mama tikrai nekentės per tave. Nes kitaip, tu kentėsi dar labiau. Aš tau prižadu. ,- puoliau prie jos, parvečiau ją ant žemės ir iš to įtužio, ėmiau daužyti ją per veidą. Žinau, jog taip negalima, bet man buvo begalo pikta, jog tokia pigi kalė sudomino mano tėtį. Gal aš šiuo atvėju ir elgiausi lyg mažas vaikas, bet negalėjau kitaip. Ta kalė puolė gintis, pradėjo rauti man plaukus. Aš pradėjau cypti ir klykiau tol, kol atbėgo apsauga. Dėl viso šio incidianto apkaltinau Rebeka ir žinoma mano vaikystės draugas Rafis tuo patikėjo. Tik tėtis puolė man aiškinti, jog aš negaliu taip elgtis.
- Žinai ką, tėti... Jei tu nori būti su ta kale, prisiekiu tau, jog manęs ir Marijos tu daugiau niekuomet nebematysi. Per tave šiuo metu Marija, nežinia kur, ji pabėgo iš namų, sužinosi, jog tu mamos paprašei skyrybų. Šiuo metu Danielius jos ieško. Apsispręsk, kas tau svarbiau ar ta pigi kekšė, ar mes - tavo mažosios mergaitės ir mama. Iki, turiu važiuoti, padėti ieškoti Danieliui Marijos.
- Tu už vairo? Gi tu neturi vairuotojo teisių, dar padarysi avariją.
- Rūpinkis savais reikalais.
Daugiau nieko nebegalėjau pasakyti jam, nes buvau be galo susinervinus, norėjosi ta Rebeka savom rankom pribaigti ir matyti kaip ji kenčia. Nuėjusi iki mašinos, atidariau dureles, įsidėsiu į ja, vėl pasileidau savo mėgstama muzika ir išgirdau jog rankinėjė skamba telefonas. Ištraukiau jį ir pamačiau jog praleisti trys skambučiai. Pasirodo Danielius jau skambino. Surinkau jo numerį ir perskambinau jam.
- Brangusis, radai Marija?
- Taip, ji šiuo metu su Emiliu. Ji nenorėjo vykti su manimi.
- Ačiū labai, jog padėjai. Tuoj pati nuvažiuosiu pas ja, dabar kaip tik išvažiuoju iš tėčio kontoros kiemo.
- Ką? Tu prie vairo? Prašau, tik nesinervink ir neskubėk. Nuvykusi pas Emilį, paskambink man, aš taip pat atvažiuosiu pas Jus. O dabar sėkmingai grįšk. Apkabinu ir Bučiuoju.
- Nebijok, nieko nenutiks. Dėl tavęs stengsiuos saugiai grįšti. Bučiuoju.
Pusiaukelyje vos neatsirenkiau į parvažiuojančia mašiną, nes per daug susinervinus ir užsigalvojusi, išvažiavau į kitą eismo juostą. Gerai, jog gretai sureagavau ir persirikiavau. Tik per kelis metrus mirtis buvo nuo manęs. Visą likusį kelią, parvažiavau atsakingai ir atidžiai, bei neskubėdama. Pirma užsukau į namus, pasėmiau kitą mašiną, nes mamos mašinoje jau baigėsi benzinas, o kolonėjė buvo tolokai nuo namų ir nuvažiavau pas Emilį. Ten išlipus, prie manęs iš karto pribėgo Marija ir smarkiai apkabinusi mane, puolė į ašaras.
- Neverk, Sesute, viskas bus gerai.
Nežinojau, kaip reiks papasakoti jai, jog mama ligonineje, gi ji nieko nežinojo. Nusprendžiau, jog geriau tai padarysiu ryte. O dabar reikėjo paskabinti Danieliui ir pranešti, jog grįžau ir kad esu pas Emilį. Taip ir padariau. Už kelių minučių sulaukėm jo. Pamačiusi jį, pribėgau prie jo ir puoliau jam į glėbį. Nepabučiavau jo, nes nebuvo jėgų. Tiesiog smarkiai apkabinau ir nusivedžiau nuošaliau, jog galėčiau papasakoti visą istoriją ,nes tefonu, buvo per sunku visą tai papasakoti. Iš pradžių nebuvo jėgų kalbėti, bet vėliau jų atradau.
