| Prašau, pabūk dar šalia.#5 Autorius: | 2010 08 21 16:24 | Žiūrėta: 5755 Tuo metu, kol Danielius ieškojo mano sesers, aš turėjau nuvykti pas tėti ir išsiaiškinti, kaip jis galėjo palikti mano mamą, kuri jį taip mylėjo. Kadangi buvo ilgokas kelias iki jo darbo, negalėjau važiuoti motociklu, teko skolintis iš mamos mašiną, nes autobusai jau nebevažinėjo. Ilgokai teko palaužyti galvą, kol prisiminiau kur mama deda mašinos raktelius, senai bemačiau ją prie vairo, nes ji buvo papratusi, jog ją visur nuveždavo mano tėtis. Bet taip daugiau nebebus, bet gal, man pavyks nuvykus pas jį, gražinti jį į protą. Visgi prisiminiau, jog mama raktelius dažniausiai palikdavo savo rankinės kišeneje. Suradusi jos pamėgtąją rankinę, kurią jai padovonojo tėtis 15 metų bendro gyvenimo progą, pradariusi ja, radau raktelius nuo mašinos. Iš pradžių dar galvoje kirbėjo mintis, gal gėriau būtų ryt iš ryto autobusu nuvažiuoti. Gi aš dar neturiu vairuotojo teisių. Bet supratau, jog negaliu delsti, nes ryt, gali jau būti per vėlai. Pasėmiau muzikos cd, jog važiuodama galėčiau klausytis mane raminančios muzikos ir nuėjau į garažą. Ten nuėjau prie mamos mašinos, atradusi jėgų įsėdau į ją,užvedžiau, į muzikos grotuvą įsidėjau cd ir išvažiavau iš garažo. Iš pradžių buvo baimė važiuoti, bijojau, jog galiu padaryti iš tų nervų avariją ir kaip minėjau, gi neturėjau vairuotojo teisių. Bet išvažiavus iš kiemo ir artėjant pagrindinės gatvės link, ta baimė po truputį išgaravo, nes turėjau būtinai pasiekti savo tikslą - tėčio darbą. Iki jo, buvo maždaug valanda kelio. Važiuojant mane vis kankino klausimas "kodėl tėtis susirado kitą" Šis klausimas esantis galvoje, man trukdė važiuoti... Bet turėjau negalėjau sustoti, turėjau kuo greičiau nuvažiuoti. Pasigarsinau grotuve mėgstama dainą, padidinau greiti ir nepastebėjau kaip greit jau buvau prie tėčio darbo. Išlipusi iš mašinos, užrakinau ją ir ėjau link tėčio kontoros link. Pradariusi duris, pamačiau savo vaikystės draugą Rafį - kuris dabar pas mano tėtį dirbo apsauginiu. Pasisveikinus su juo ir truputį pasikalbėjusi, ėjau link lifto. Teko truputį lukteltį, kol liftas atsilaisvino. Įėjusi į jį paspaudžiau mygtuką " į 7 aukštą" per kelias sekundes aš jau atsidūriau tame aukšte, kuriame dirbo mano tėtis. Netyčia sutikusi jo sekretorę, paklausiau ar tėtis šiuo metu neužsiėmęs. Išgirdau teigiamą atsakymą. Nuėjusi į tėčio kabinetą iš pradžių apsimečiau, jog aš nieko nežinau, bet galiausiai jį užsipuoliau savo klausimais.
- Kodėl tu mamą, iškeitei į kažkokią tai pigią kalę? Nekenčiu tavęs, tėti. Nekenčiu. ,- buvo sunku tai ištarti, bet taip gavosi savaime, žodžiai patys išėjo iš mano širdies... Bijojau, jog jį įskaudinau. Pačiai skaudu pasidarė, nuo šių žodžių.
- Aš nieko į nieką neiškeičiau. Tiesiog atsirado kita moteris, kurią pamilau. Ir beje, Rebeka nera kalė. Nesakyk taip, prašau, dukrele.
- Ką? Rebeka? Aš dar šiandiena einant pas tave ja sutikau. Ta pigi tavoji sekretore, tau patinka labiau nei mama? Ką? Aš jai tikrai neleisiu būti su tavimi. Viskas aišku, einu aš jai parodysiu, kur jos vieta.
Išbėgusi iš tėčio kabineto, bėgau ieškoti tos Kalės. Ja atradau poilsio kamabaryje.
- Žinai ką, Kale, Rebeka. Tu tikrai neesi verta mano tėčio. Jeigu tu tuoj pat ne dingsi iš mano tėčio gyvenimo, aš pati tave pašalinsiu, supratai? Mano mama tikrai nekentės per tave. Nes kitaip, tu kentėsi dar labiau. Aš tau prižadu. ,- puoliau prie jos, parvečiau ją ant žemės ir iš to įtužio, ėmiau daužyti ją per veidą. Žinau, jog taip negalima, bet man buvo begalo pikta, jog tokia pigi kalė sudomino mano tėtį. Gal aš šiuo atvėju ir elgiausi lyg mažas vaikas, bet negalėjau kitaip. Ta kalė puolė gintis, pradėjo rauti man plaukus. Aš pradėjau cypti ir klykiau tol, kol atbėgo apsauga. Dėl viso šio incidianto apkaltinau Rebeka ir žinoma mano vaikystės draugas Rafis tuo patikėjo. Tik tėtis puolė man aiškinti, jog aš negaliu taip elgtis.
- Žinai ką, tėti... Jei tu nori būti su ta kale, prisiekiu tau, jog manęs ir Marijos tu daugiau niekuomet nebematysi. Per tave šiuo metu Marija, nežinia kur, ji pabėgo iš namų, sužinosi, jog tu mamos paprašei skyrybų. Šiuo metu Danielius jos ieško. Apsispręsk, kas tau svarbiau ar ta pigi kekšė, ar mes - tavo mažosios mergaitės ir mama. Iki, turiu važiuoti, padėti ieškoti Danieliui Marijos.
- Tu už vairo? Gi tu neturi vairuotojo teisių, dar padarysi avariją.
- Rūpinkis savais reikalais.
Daugiau nieko nebegalėjau pasakyti jam, nes buvau be galo susinervinus, norėjosi ta Rebeka savom rankom pribaigti ir matyti kaip ji kenčia. Nuėjusi iki mašinos, atidariau dureles, įsidėsiu į ja, vėl pasileidau savo mėgstama muzika ir išgirdau jog rankinėjė skamba telefonas. Ištraukiau jį ir pamačiau jog praleisti trys skambučiai. Pasirodo Danielius jau skambino. Surinkau jo numerį ir perskambinau jam.
- Brangusis, radai Marija?
- Taip, ji šiuo metu su Emiliu. Ji nenorėjo vykti su manimi.
- Ačiū labai, jog padėjai. Tuoj pati nuvažiuosiu pas ja, dabar kaip tik išvažiuoju iš tėčio kontoros kiemo.
- Ką? Tu prie vairo? Prašau, tik nesinervink ir neskubėk. Nuvykusi pas Emilį, paskambink man, aš taip pat atvažiuosiu pas Jus. O dabar sėkmingai grįšk. Apkabinu ir Bučiuoju.
- Nebijok, nieko nenutiks. Dėl tavęs stengsiuos saugiai grįšti. Bučiuoju.
Pusiaukelyje vos neatsirenkiau į parvažiuojančia mašiną, nes per daug susinervinus ir užsigalvojusi, išvažiavau į kitą eismo juostą. Gerai, jog gretai sureagavau ir persirikiavau. Tik per kelis metrus mirtis buvo nuo manęs. Visą likusį kelią, parvažiavau atsakingai ir atidžiai, bei neskubėdama. Pirma užsukau į namus, pasėmiau kitą mašiną, nes mamos mašinoje jau baigėsi benzinas, o kolonėjė buvo tolokai nuo namų ir nuvažiavau pas Emilį. Ten išlipus, prie manęs iš karto pribėgo Marija ir smarkiai apkabinusi mane, puolė į ašaras.
- Neverk, Sesute, viskas bus gerai.
Nežinojau, kaip reiks papasakoti jai, jog mama ligonineje, gi ji nieko nežinojo. Nusprendžiau, jog geriau tai padarysiu ryte. O dabar reikėjo paskabinti Danieliui ir pranešti, jog grįžau ir kad esu pas Emilį. Taip ir padariau. Už kelių minučių sulaukėm jo. Pamačiusi jį, pribėgau prie jo ir puoliau jam į glėbį. Nepabučiavau jo, nes nebuvo jėgų. Tiesiog smarkiai apkabinau ir nusivedžiau nuošaliau, jog galėčiau papasakoti visą istoriją ,nes tefonu, buvo per sunku visą tai papasakoti. Iš pradžių nebuvo jėgų kalbėti, bet vėliau jų atradau.
Komentuoti
Share
| | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#4 Autorius: | 2010 08 21 16:24 | Žiūrėta: 5432 Galiausiai mūsų tyla baigėsi, nes suskambo mano telefonas. Atsilėpiau ir išgirdau drebantį mamos balsą. Tik išgirdus jos drebantį balsą, mane apėmė blogas jausmas, tarsi būtų kas nutikę.
- Mama, kas nutiko? Kodėl tu tokia išsigandusi? ,- numaniau, jog kažkas gali blogo būti nutikę tėčiui arba mano mažajai sesutei.
- Ema, prašau, grįšk kiek įmanydama greičiau namo. Telefonu per daug pasakoti...
- Gerai,Mama. Tuojau grįšiu,luktelk dešimt minučių.
- Lauksiu.
Danielius išgirdęs jog baigiau kalbėti su mama, užpuola mane klausimais.
- Kas nutiko, jog po pokalbio su mama, taip išsigandai?
-Nežinau nieko kas nutiko, bet mama buvo labai išsigandusi ir susirūpinusi. Turiu kuo skubiau lėkti namo, gal galėtum parvešti?
- Žinoma, jog galiu. Eime link mašinos.
Ėjimas iki mašinos truko tik kelias minutės, bet man šios minutės virto lyg nesibaigianti amžinybė. Bijojau, jog per tą laiką gali dar kas nutikti. Įlipus į mašiną šis baimės jausmas truputį sumažėjo. Galiausiai pasėkėmė mano namus, pasidarė truputį lengviau.
- Ačiū, mažyti, jog parvežei. Vėliau parašysiu, kas nutiko. Iki.
- Nėra už ką. Būtinai parašyk, žiūrėk, jog viskas susitvarkytų.
- Stengsiuosi.
Atsisveikinus su Danieliumi, ėmiau spartinį ėjimą ir per kelias sekundes, pasiekiau namus. Durys buvo užrakintos, paspaudžiau durų skambutį, jis suskambėjo, bet niekas nepriėjo ir neatrakino durų. Truputėį pastovėjusi prie durų, prisiminiau jog turiu raktus nuo namų, pasidėjusi rankine ant žemės, šiek tiek pasikuičiau joje ir atradau. Atrakinusi duris ir įžengusi į namus, nieko aplinkui nemačiau. Visi tarsi buvo išėję, užlipusi į antrą aukštą atidariau duris ir įžengiau į Marijos kambarį. Keista, muzika iš jos pamėgto grotuvo grojo, bet jos kambaryje neradau. Nulipau į apačią, nuėjusį į valgomąjį prie židinio radau suklupsią mamą. Šalia jog gulėjo tuščias raminamųjų buteliukas. Priėjusi prie jos pamačiau, jog ji besąmonės.
- Mama, mama, atsikelk... ,- bandžiau visaip ją gaivinti . Galiausiai pasėmiau telefoną ir surinkau greitosios numerį, iš pradžių pamanė jog tai nerimtas iškvietimas, bet visgi sulaukiau jų. Įpuolė į namus, jie įbėgo į valgomąjį, užkėlė mano mamą ant neštuvų ir nunešė į mašiną. Aš paskui juos nuskubėjau motociklu. Važiuodama beveik nieko nemačiau, lauke buvo dulksna, o dar tos ašaros mano akyse liejo visą vaizdą. Šiaip taip pasekiau ligoninę, nuėjusį į priimąjį paklausiau kur buvo paguldyta katik atvežta moteris. Mano mama gulėjo 310 palatoje. Į ją man iš pradžių buvo draudžiamą įeiti, nes jai valė skrandį. Mano mama buvo apsinuodijus nuo per didelės dozės raminamųjų. Teko
laukti maždaug dvi valandas, kol baigė šią procedūrą ir kol galėjo įleisti mano pas mamą į palatą. Įėjusi į vidų pamačiau, jog mama po truputį atgauną sąmonę, tik ir pradžių ji mane sumaišė su Mariją. Na bet tai buvo nesvarbu, svarbiausia man tuo metu buvo, jog mama atgavo sąmone.
- Mama, kodėl tu bandei save nusinuodyti?
- Dukrelė, tavo tėtis susirado kitą moterį ir paprašė manęs skrybybų. O gi žinai, koks jis man svarbus, be jo nenoriu gyventi. Tavo sesutė tai sužinosi, pabėgo iš namų, prašau, paskambink Emiliui, sužinok, gal ji pas jį. O jei ne, prašau, prižadėk, jog surasi ją ir jei kas man nutiktu, tu ja rūpinsiesi ir saugosi.
- Mama, ką? Tėtis tavęs paprašė skyrybų? Jis tave iškeitė į kažkokią pigią kekšę? Aš jam to tikrai neatleisiu. Jei per jį prarasiu tave, jo nekęsiu labiau už viską. Tu tikrai verta geresnio nei jo. Mama, nekalbėk taip, tu privalai gyventi. Prašau, gyvenk bent dėl savo mažųjų mergaičių... Būtinai surasiu Marija, mama, tikiuosiu tu nesupyksi, jog aš dabar tave keliom valdom paliksiu vieną, kol rasiu Marija. Iki, mama.
- Ne dukrele, eik surask, savąją sesutę .
Prisiminiau, jog sužinosiu kas nutiko prižadęjau paskambinti Danieliui. Surinkau jo numerį ir paspaudžiau žalią ragelį. Jis pakelė ragelį, pasisveikinęs ėmė klausinėti, kas gi nutiko.
- Danieliau, mano tėtis paprašė mamos skyrybų, ji tai sužinosi, bandė nusinuodyti. Ji šiuo metu guli toje pačioje ligonineje, kurioje tu dareisi tyrimus. Įėjusi į valgomąjį, ją radau be sąmonės, tas iškviečiau greitąją. Jos savijauta po skrandžio išvalymo, po truputį gerėją. Mielasis, galiu kai ko paprašyti?
-Sakyk, prašyk, ko tik tau reikia. Pasistengsiu padėti.
- Gal gali paskambinti Emiliui ir paklausti ar tik ne pas jį yra mano sesuo? Ji šią žinią sužinosi, jog tėtis susirado kitą moterį, pabėgo iš namų.
- Būtinai, paskambinsiu jam. Nors ne, geriau nuvažiuosiu pas jį, esu netoli jo namų.
-Ačiū labai. Iki, negaliu šiuo metu kalbėti. Paskambink, kai nuvyksi pas jį.
Komentuoti
Share
| | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#3 Autorius: | 2010 08 21 16:23 | Žiūrėta: 5273
Pagaliau išaušo ilgai mūsų lauktasis ir nerimą keliantis trečiadienis. Su Danieliumi susitikome prie mano namų, jis atvažiavo manęs pasiimti. Buvo gerą jį matyti, priglausti prie savęs, apkabinti, pabučiuoti. Iš pradžių neketinau važiuoti kartu su juo į ligonine, bet jis to labai paprašė, nes bijojo būti vienas, kai sužinos tyrimu rezultatus. Šiaip taip pasiekėm ligonine, tiksliau privačią kliniką. Buvo baigu eiti jos vidun, vien jos išvaizda baugino mus. Ilgokai teko paklaidžioti kolidoriais, kol radom reikiama kabinetą. Į jį ėjome abudu kartu. Daktarė pamačiusi mus kartu, nustebo, nesuprato dėl kokių tyrimų, atėjome sužinoti rezultatų. Galiausiai Danielius jai pasakė ir ji paieškojusi savo stalčiuje, atrado jo tyrimo rezultatus. Ji išsitraukė juodą, lyg tamsa aplanką , su jo viduje esančiais šios klastingos ligos atsakymais. Buvo baisu taip ilgai laukti, kol daktarė visgi ištarė šią frazę :
- Turėsiu jus nuliūdinti, Danieliau. Jūs sergate kraujo vežiu, jums antra stadija. Bet kol kas liga yra pagydoma.
Šie žodžiai mus paliko be žodžiu. Paėmiau jį už rankos ir smarkiai prisiglaudžiau, norėjau jį apkabinti, bet jis nesileido. Pajutau, kaip jo ašaros, rieda mano skruostais, mane apėmė tas keistas jausmas, kai kaip norisi padėti, o nieko negali padaryti... Buvo labai sunku, bijojau, jog galiu jį prarasti. Vieninteliai žodžiai kurie guodė manė " ši liga yra pagydoma" norėjau tuo tikėti. Išėję iš kabineto, negalėjome vienas kitam nei žodžio ištarti, abiems buvo labai sunku, bet galiausiai prakalbau :
- Mažyti, tikėk tuom, jog tu šią ligą nugalėsi. Tu gali, aš žinau. Būnant kartu, mums pavyks. Iki gyvenimo galo, aš būsiu kartu su Tavimi ir tu tai žinai.
Daugiau kalbėti nebegalėjau, tik paėmiau jį už rankos, liepiau jam užsimerkti ir nusivedžiau ten, kur pirmąjį kartą jis mane pabučiavo. Jis visą kelią negalėjo suprasti, kodėl jis turi būti užsimerkęs, vis klausė, kur jį vedu. Bet aš jam nieko nesakiau, norėjau padaryti jam mažytę staigmeną nusivesti jį į tą abiejų širdutėm miela vietelę ir aistringai pabučiuoti. Taip ir padariau, bent tokiu būdu pavyko man šiandiena pamatyti jo lūpų kampučiuose besirodančią šypseną, kuri galiausiai papuošė jo visą veidą. Viduje vėl užėjo trumpa palengvėjimo banga, ši banga bent sugebėjo nuvyti tas blogas mano mintis susikaupusias galvoje. Bet aš negalėjau pasiduoti, aš turėjau būti stipri ir palaikyti jį, gi jam to dabar taip reikia.
- Mažyte, jei aš mėniesių mėnėsius gulėsiu ligonineje, tu vistiek mane mylėsi?
- Durneli, dar klausi. Žinoma, mylėsiu tave sveika ir linksma, ar ligos patale ir liūdna. Mylėjau, myliu ir mylėsiu. Kad ir koks bebūtum. Storas, ar plonas. Liūdnas ar linksmas. Neverta tau jaudintis dėl šito, gi žinai, ką jaučiu tau, ne kartą jau tai sakiau, mielasis.
- Ačiū, jog tu man tokia gera. Už tai visuomet tave ir branginau bei branginu. Tu lyg angeliukas, nusileidęs pas mane iš dangaus. Nėra kitos tokios kaip Tu. Tu esi vienintelė ir nepakartojamą. Tu - tai mano gyvenimo dalis, ne, suklydau, tu - tai mano gyvenimas.
- Mielasis, labai gera girdėti tokius žodžius, net iš tos laimės ašaros pradėjo redeti manaisiais skruostais.
- Leisk, nuvalysiu. Neverk, viskas bus gerai, mes būsim dar ilgai kartu.
Visą likusį tos dienos laiką praktiškai pratylėjome, bet buvo gera būti su juo ir tyloje. Svarbiausiai buvo tai, jog jis būtų šalia....
By jausmlietuje
Komentuoti
Share
| | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#2 Autorius: | 2010 08 21 16:22 | Žiūrėta: 5406 Mažyte, ar tu prisėdai? Nes kitaip negaliu nieko sakyti, bijau, jog tavo reakcija bus per daug skaudi.
- Taip, sakyk tiktais. Nebekankink manęs, nes buvimas nežinoje nemaloni būsena.
- Man šiandiena darė tyrimus, dėl kraujo vėžio, nes pastarosiomis dienomis, lyg ir pajutau jo požymius. Tad šiaip taip atradau drąsos ir nuėjau pasidaryti tyrimu. Trečiadienį bus žinomi rezultatai, taip bent sakė gydytojo seselė.
- Ką...? Prašau, pasakyk, jog sapnuoju. Man baisu net pagalvoti, jog Tu, mano gyvenimo stebuklas, gali sirgti šia baisia ir klastinga liga.. Bet kad ir kas nutiktu, aš noriu būti su tavimi iki pat gyvenimo galo. Be tavęs, aš lyg gamta be žemės, saulės ir lietaus.
-Mažyte, reikia tikėtis geriausio. Nenoriu tavęs palikti, bet jei man kas nutiks, prašau, nepamiršk manęs,bet pamilk kitą vaikiną iš naujo. Tu privalai būti laiminga, mano mažoji princesė.
- Ak mielasis, negraudink prašau, taip manęs. Man per sunku galvoti, jog ši liga gali tave iš manęs pasiglemžti. Ne, aš jai to neleisiu. Aš padėsiu tau kovoti prieš ja. Kartu mes ja nugalėsime.
- Mieloji, aš būsiu su Tavimi iki tol, kol Dievas mane pasiims. Ir visą tą laiką, ar tai truktu dešimt metų, ar kelis mėnesius aš tave labai mylėsiu ir stengiuosi padaryti tave laiminga.
- Mažyti, jei tavęs nebebus šalia manęs. Aš užgesiu, kaip žvakės gęstą tylią naktį. Aš be tavęs nustosiu egzistuoti...
- Nors ir sunku tai sakyti, bet jei kas man nutiks, Tu privalėsi išmokti gyventi be manęs ir būti laiminga. Gi prieš sutikdama mane, taip pat buvai laiminga.
- Išmokti? Nemanau, jog man pavyks. Gal ir buvau laiminga kažkada, bet kai sutikau Tave, supratau, jog be tavęs nebūsiu laiminga, pamilau tave iš pirmojo žvilgsnio. Myliu Tave, mažyti.
- Myliu ir aš tave, mano saulute. Gal galėčiau ryt ateiti pas tave, noriu praleisti ko daugiau laiko su tavimi. O dabar, labanakt ir saldžių sapnų, mano mylimoji. Myliu tave, bučiuoju.
-Žinoma, jog galėsi. Lauksiu tavęs. Saldžių sapnų, dabar apakabinsiu tavo dovanota
meškutį, jog pajusčiau tavo kvapą ir pasinersiu į sapnų šalį.
Baigusi kalbėti su mylimuoju, dar ilgai negalėjau užmigti. Vis kankino mintys apie jį, bijojau, jog galiu jį prarasti. Šiaip taip užmigau, bet ryte anksti pabudau ir iškarto išlipusi iš lovos išgirdau durų skambutį. Greitai apsrengiau ir nulipau žemyn, apačioje pamačiau Danieliu. Iš karto puoliau jam į glėbį ir aistringai pabučiavusi, pakviečiau į vidų. Nuėjome į virtuve, pasiimem gaiviųjų gėrimų ir jo mėgstamo šokolado ir nuėjome į mano kambarį.sunku kalbėti, po vakarykčio pokalbio telefonuje Visą tą laiką, kol jis buvo pas mane, beveik pratylėjome, nes abiems buvo. Gaila, bet ilgai negalėjome pabūti kartu. Jam teko važiuoti parsivešti mažojo broliuko iš šokių mokyklos. Bet vakare prižadėjome susimatyti mūsų pamėgstame parke, prie alėjos. Sunku buvo jį išlydėti, norėjosi su juo pabūti kuo ilgiau. Visą dieną labai laukiau vakaro, taip norėjosi jį vėl pamatyti, apakabinti, pabučiuoti. Šiaip taip pavyko man sulaukti vakaro, pamačiusi jį su mano mėgstamiausiomis gėlėmis - rožėmis. Labai nustebau, bet tuo pačiu ir apsidžiaugiau.
Priėjusi prie jo, smarkiai jį apkabinau ir aistringai pabučiavau, taip, jog nesinorėjo baigti. Danielius man įteikę tas nuostabias, gražias rožes, kurias taip mėgstu. Jos kvepėjo dieviškai, už tai jam atsidėkojau, bučiniu. Staiga jis manęs paklausė.
- Mažyte, ar susitiktum su manimi vykti į meilės miestą - Paryžiu? Noriu tave bent kartą gyvenime, pabučiuoti prie Eifelio bokšto ir tiesiog pabūti dviese, meilės mieste. Turiu du lektuvo bilietus, išskristume iš karto po to, kai sužinočiau savo tyrimo rezultatus. Noriu tave ten nusivešti ir beje, tavęs ten laukia staigmena.
- Žinoma, jog sutinku, meile mano. Lauksiu be galo mūsų kelionės.
By jausmlietuje
Komentuoti
Share
| | | | | Prašau, pabūk dar šalia.#1 Autorius: | 2010 08 21 16:21 | Žiūrėta: 5678 **** nusprendžiau sukurti kūrinuką, r kas nepatiko, rašykite komentaruose, mėginsiu prisitaikyti prie jūsų nuomonės, bei parašykit, ar norit tęsinio***
Aš Ema, man 16 metų. Su juo susipažinau prieš metus, praeitų metų vasaros pradžioje. Neiilgai trukus nuo pažinties, jis pasiūlė man draugauti. Štai dabar jau metai ir keli mėnesiai, kaip su Danieliumi mes kartu. Per šiuos metus nei karto nebuvo jokių pykčių, ar šiaip menkučių ginčų. Nei vienas mūsų susitikimas nepraeidavo nuo ištartų "myliu" Bet štai, po vakarykčio vakarėlio mūsų santykiai pasikeitė. Jis atšalo, šiandiena negavau nei vieno sms'o nuo jo, o šiaip per dieną gaudavau tiek žinučių nuo jo, jog turėdavau vis trinti žinutes, jog nauji pranešimai tilptų. Bet stengiausi nuvyti blogas mintis, norėjosi gyventi su mintimi, jog jis neparašo " nes kankina pagirios, ar jis kur išvykęs ir telefonas išsikrovė". Taip visą dieną ir prabuvau su tokiomis mintimis visą dieną.
Bet tyliai atsigulusi į lovą, pasiėmiau jo dovanota meškiną ir pajutau jo kvapą, ak, tie nuostabūs jo kvepalai... Supratau, jog turiu visgi išsiaiškinti kas jam nutiko, kodėl jis pamiršo savąją merginą. Teko gan ilgai palukėti, kol išgirdau Danieliaus balsą.
- Mielasis, kas Tau nutiko, jog po vakarykčio tūso atitolai nuo manęs?
- Atsiprašau, negalėjau tau parašyti, nes buvau šiandiena ligonineje...
- Kas nutiko, mielasis?,- Su išgąsčiu balse jo paklausiau)
- Mieloji, prašau, prisėsk, nes ši žinia gali tave įbauginti. Tik prašau, neišsigąsk, viskas bus gerai, jei Tu būsi šalia manęs.
- Na mažyti, nekankink manęs, sakyk, kas nutiko. Prašau labai, mylimasis.
By Jausmlietuje
Komentuoti
Share
| | | |
|