| Tikiuosi, jog tu isliksi stipri. Autorius: | 2010 07 23 10:36 | Žiūrėta: 6342 Šiandiena teko pamatyti, tai, kuo ilgai negalėjau,bei nesinorėjo tikėti. Netikėtai užklupau drauge, tyliai, verkenčią, saulės neapšviestame kambario kampe. Iš pradžių nesupratau, ko ji taip tyliai, pasislėpusi verkė. Mintyse pamaniau, jog vaikinas ir vėl ja įskaudino. Bet atsigręžusi į jos pusę pamačiau, peilį, kuriuo ji ką tik susipjaustė ranka… Mačiau kaip kraujas besiveržiantis iš rankos, tepė jos drabužius. Visą tai pamačiusi, palūžau, nebegalėjau daugiau to matyti, tad ėmiau bėgau kuo toliau nuo jos… Buvo be galo sunku ją tokią matyti, palaužtą,lyg mažyte medžio šaką.
Bet visgi pusiau kelyje, ne toli namų, suklupau, kūną užtvindė šalčio ir skausmo bangos. Bet supratau, jog turiu grįžti atgal, privalau būti su ja, kai visas pasaulis nuo jos nusisuka. Ir šiaip, kokia aš būčiau draugė, jeigu palikčiau ja vieną, tokioje būsenoje. Eidama link jos, negalėjau savęs susivaldyti, ėmiau garsiai verkti ir klausti savęs ” dėl ko? kodėl? kaip man jai padėti?” Šie klausimai kankino visą kelią. Pamačiusi ja, užpuoliau ja savo klausimais, bet supratau, jog pirma turiu padėti, apkabinti, pabūti šalia, o tik vėliau, bus galima klausti, dėl ko visą tai nutiko. Kiekvienas atliktas neigiamas žmogaus veiksmas, privalo turėti priežastį.
Ji nenorėjo, jog aš matyčiau ja tokia, ji prašė, manęs, jog palikčiau ja vieną. Bet aš to nepadariau, bijojau, jog pasilikusi vienumoje, ji puls į depresiją. To jai leisti tikrai negalėjau. Tad likau šalia jos, apkabinau ja smarkiai, manau jog jai to jau senai reikėjo, nors ji ir priešinosi. Nuraminusi ja, visgi išdrįsau dar kartelį paklausti, ” dėl ko visa tai?”. Iš jos lūpų teišgirdau atsakymą ” Jis…” Daugiau ir man nereikėjo, puikiai supratau, kas nutiko. Aš jam dar parodysiu, jog mano draugės, skaudinti neverta…
*** Nesuprantu, kodėl dėl vaikinų, reikia save žaloti. Tuo labiau kai tu, jauna ir graži, kai visas gyvenimas, dar prieš akis. Merginos nereaguokite taip skaudžiai*
Komentuoti
Share
| | | | | Ir vėl mintys apie jį, užgožia mane. Autorius: | 2010 06 30 22:44 | Žiūrėta: 6300 Jaučiu, kaip visa kaistu. Vien nuo minčių apie jį - sąvąjį gyvenimo stebuklą. Nors ir stengiuosi jį pamiršti, mintis apie jį man suteikia begalės laimės. Bet galiausiai ir ji virsta skausmu. Neturiu jėgų, jog pamirščiau jo prisilietimus, bučinius, bei tuos švelnius žodžius. Bet aš jau po truputį gęstu, nes gęsta mano mintys apie jį. Mintims reikia naujų išgyvenimu, jog jos ir vėl teiktu man džiaugsmo, galvojant apie jį. Naujų išgyvenimų? Iš kur aš tokių gausiu, kuriuose būtų ir jis? Vargu ar kada jų vėl bus… Skaudu. Bet tai tiesa ir reikia ja sugebėti pripažinti.
Dabar susimąsčiau ar aš užgydysiu savo žaizdas, kurias pravėrė jis? Ar man pavyks? Galbūt, bet sunkiai. Nes mintys apie jį dar valdo mane, kaitina mane… Kaip man pamiršus tave? Bet pagalvojus,ar aš iš vis to noriu? Nemanau, bet reikia. Reikia pamiršti jį ir nebeskaudinti savęs, nors aš dar laukiu ir viliuosi, jog vieną dieną mes vėl būsim laimingi kartu.
Okol kas tenka tenkintis tik jo apsilankymuose sapnuose, kurie būna kiekvieną naktį. Nėra nakties, kai nesapnuočiau jo. Bet tie sapnai nepaprasti, jie man nori kažką pasakyti. Tik nesuprantu ką. Niekas kitas man negalėtų padėti išsiaiškinti, jei ne jis. Bet dėja, jo nebėra šalia. Nesvarbu , kad ir ką jie reikštu , man tie sapnai be galo svarbūs. Bet naktį ir mintyse aš vis dar susitinku su juo. Su savo gyvenimo - stebuklu.
Myliu jį, nors ir stengiuosi nekęsti.
Komentuoti
Share
| | | | | Nuo meilės iki nepykantos tik vienas žingsnis. Autorius: | 2010 06 30 13:53 | Žiūrėta: 6249 Kartais jog viskas pasikeistu tereikia tik vienos žinutės. Taip vakar nutiko ir man. Su Vaikinu kurį begalo mylėjau,bei myliu… viską baigėm. Jis vakar sakė jog jam “patinku”,o vakare jau sakė jog “myli kitą”. Nors jam septinioliką,bet jis elgiasi lyg daželinokas. Jo nuomonė keičiasi kas akimirką. Vieną myli,kitą jau sako “pamiršk mane”.Jau antrą kartą likau įskaudinta jo. Ne veltui jis žaidėjas,jausmais jis sugeba žaisti puikiai. Tai didysis jo talentas ir kaip suprantu,jis tuo didžiuojasi. Bet man jau nebesvarbu bbd aš ant jo,tegul eina pas savo ta kalę į glėbį. Pasidžiaugs su ja menėsi ar trumpiau ir ją iškeis į kitą. Galės kentėti mažyte,kaip kentėjau ir aš. Tegul kenčia,bus iš ko pasijuokti. Galbūt tai dabar skamba beširdiškai,bet kodėl aš turėčiau jos galėtis? Ar verta? Ne,nors ji lyg ir nieko man blogo nepadarė,bet atėmė iš manęs jį. Tikiuosi,jog jie bus “labai laimingi”. O jei iš tiesų,tai man px ant jų. Bet neneigsiu to,jog būtų visai smagu pamatyti,kaip jie kenčia. Man tai suteiktu bent dalelę laimės. Taip,kaip pastebėjote,aš labai kerštinga ir nebijau to pripažinti.Nusprendžiau,jog kelias savaites ar keletą mėnėsių leisiu jam pasidžiaugti ramybe,tegul džiaugiasi kol gali… O vėliau jis atsiims už viską,ką padarė. Mažyti,neapsidžiauk per anksti,nes dar kentėsi :)* Tu manęs taip lengvai neatsikratysi… ;)
Su meilė,tave mylinti ir negalinti pakęsti Gabi. 2010-06-30 : Jean Monbourquette "Menas atleisti"
Gal pades susivokti ;) Laikykis | 2010-06-30 Gabriele Bilciute: Ačiū už patarta knyga,jei tik atrasiu iš kur ją gauti,tai būtinai paskaitysiu :) Ačiū. | 2010-07-01 arkanoidas : Tu kaip tikra lietuvaitė augi - nervinas tokie pasiseiliojimai -kentėsi , kalė ir t.t. - kuo tu geresnė - gal ir tu jį atėmei iš kažko - kas čia per neapykanta - o kaip dėl pagalvojimo - susirasti sau geresnį - o iš vis - ar ne per anksti niežtėti pradėjo - aik geriau pamokų kartotis ir vasariniu užduotu knygų sąrašo skaitymu save užimk. Netgi praščiau parašei nei one.lt. | 2010-07-01 Gabriele Bilciute: Nepatinka,neskaityk. Pats ir eik jei nori mokintis ;) Neaiškink man čia, nes tavo nuomonė neįdomi :) | 2010-07-07 seklys morka: ir aš panašiai jaučiausi kažkada... bet nepaykanta kaip ir bet koks kitas blogas jausmas gadina ne tų ant kurių pyksti gyvenimą, bet tavo... siūlyčiau ne keršyti jam, o pamiršti.
17 metų?.. juk jis dar vaikas visai, o tu nori, kad jis atsakytų už savo veiksmus :o)))) be to žmonių nuomonės keičiasi visą laiką, taip, kad ir ateity mylėdamą kažką visada prisimink, kad ta meilė nėra amžina ir mėgaukis ja kol gali, nes ji pasibaigs. nėra nieko amžino. niekada nepamiršk to. | 2010-07-07 seklys morka: ir aš panašiai jaučiausi kažkada... bet nepaykanta kaip ir bet koks kitas blogas jausmas gadina ne tų ant kurių pyksti gyvenimą, bet tavo... siūlyčiau ne keršyti jam, o pamiršti.
17 metų?.. juk jis dar vaikas visai, o tu nori, kad jis atsakytų už savo veiksmus :o)))) be to žmonių nuomonės keičiasi visą laiką, taip, kad ir ateity mylėdamą kažką visada prisimink, kad ta meilė nėra amžina ir mėgaukis ja kol gali, nes ji pasibaigs. nėra nieko amžino. niekada nepamiršk to. |
Komentuoti
Share
| | | | | Per viena zingsni nuo mirties. Autorius: | 2010 05 10 15:37 | Žiūrėta: 8270 Buvo eilinis penktadienio vakaras. Grupelė vaikinų nusprendė surengti tūsą ir pasikviesti keletą merginų. Jie prisipirko įvairiausių stipriųjų gėrimų, bei baltųjų miltelių – kurie iš tiesų buvo narkotikai. Vaikinai vaišino panelės įvairiausiais gėrimais ,o šios tuo mėgaudavosi. Vaikinai slapta, jog merginos nepamatytų įdėdavo kelis gramus narkotikų į gėrimą ,jog šios apsvaigtu ir nieko nebeprisimintu. Vaikinas vardu – Danielius, susidomėjo šviesiaplaukė, aukšta, liekna mergina vardu Sandra. Jis vis artėjo prie jos, vaišino ją gėrimais o galiausiai kai ji nebegalėjo savęs suvaldyti. Danielius pradėjo, ją bučiuoti ,glamonėti, o galiausiai visą tai per ėjo ir iki suaugusių žaidimų. Mergina jam atsidavė, be jokių įkalbinėjimu. Jai buvo gera, nes ji nesuprato ką ji daro. O vaikinas naudojosi jos naivumu. ..Praėjus kelioms dienoms po skandalingojo vakarėlio. Merginą pradėjo pykinti ,bet ji niekaip negalėjo suprasti dėl ko visą tai. Iš pradžių ji manę, jog tiesiog nuo kažko apsinuodijo. Net gavus nepadorią sms nuo Danieliaus ,apie vakarėlyje įvykusius tarp jų santykius. Sandra staiga viską prisiminė. Ji buvo be galo sunerimus, vis mąstė ar pasidaryti neštumo tęstą ir kas bus, jei jis bus teigiamas. Šiaip taip mamai išėjus į darbą merginą surado jėgos ir nuėjusi į vaistinę nusipirko neštumo tęstą. Grįžusi namo drebančiomis rankomis ji ištraukė neštumo tęstą ir besišluostydama ašaras, bei kūkčiodama perskaitė neštumo testo instrukciją. Perskaičius ją, mergina vis tiek be galo bijojo pasidaryti neštumo tęstą. Bet galiausiai ji nusprendė, jog reikią sužinoti, ar ji laukiasi ar ne. Neštumo testo atsakymai parodė, jog ji laukiasi… Mergina nežinojo ką daryti. Gi ji dar tik tesimokė dešimtoje klasėje , o jau neužilgo turės vaikelį. Jai tai atrodė neteisinga, tuo labiau, jog ji vaiko tėčio net nepažinojo. Ji bijojo, jog Danielius nepripažins savo kūdikio, kurio laukėsi Sandra. Merginai be galo reikėjo patarimo dėl būsimo kūdikio, bet mamos klausti negalėjo, nes tuomet mama sužinotu jog jos geroji duktė ,laukiasi kūdikio. Ji vis svarstė ar gimdyti ar darytis abortą. Galiausiai ji nusprendė ,jog reikia susirasti Danieliui ir su jam papasakoti visą susidariusią situaciją ir paklausti kaip elgtis. Ji parašė jam žinutę, jog jis būtinai turi ateiti iki jos. Jis nesuprato kodėl, bet visgi atėjo. Vaikinas sužinojęs visą situaciją iš karto atsisakė vaikelio, nes jis nenorėjo būti kažkam tai įsipareigojąs. Ir patarė merginai pasidaryti abortą. Danieliui išėjus ,merginą viską apmąstė ir suprato, jog bijo darytis abortą, bet privalo taip padaryti. Nes kitu atveju visas jos gyvenimas bus sugadintas. Ji užsirašę pirmadienio rytui pas ginekologą , jog galėtų sužinoti kaip atliekamas abortas ir kiek jai tai kainuos. Pirmadienį ryte atsikėlusi ji iš karto išskubėjo pas savo ginekologą. Sužinojusi kiek kainuos abortas ji pasiryžo jį atlikti. Po savaitės kai jai atliko abortą ,ji pasijuto be galo kalta. Jai buvo skaudu ,jog ji nužudė savo noru, būsimąjį savo kūdikį kuris galėjo gimti… Ji puolė į depresiją. Kas naktį ją aplankydavo košmarai kuriuose ji matydavo savo negimusi kūdikį. Galiausiai ji nebeiškentė. Parašė atsisveikinimo laišką savo šeimai, kuriame buvo parašyta : „Ačiū,jog suteikėt man galimybė džiaugtis gyvenimu. Bet galiausiai po nelemto penktadienio vakarėlio mano gyvenimas pasikeitė. Aš palūžau ,o pasidariusi abortą mane kas naktį aplankydavo košmarai. Dėkoju, jog buvote manę mylinti šeima. Bet aš privalau pasitraukti iš gyvenimo. Myliu jus ,kad ir kur bebūčiau. „Priklijavusi šį raštelį prie šaldytuvo. Mergina išėjo į parką ,ji ėjo link didžiojo tilto su baimė. Bet ji žinojo, jog kelio atgal nebėra. Ji jau buvo belipanti ant tilto turėklų. Bet staiga ją išvydo jos buvęs vaikinas, kurį merginą vis dar mylėjo. Pablas pribėgęs prie Sandros čiupo ją už kojų ir nukėlė nuo tilto turėklų. Jis sutrukdė pasitraukė merginai iš gyvenimo. O ši rėkė „ kodėl tu man neleidai numirti? Aš nebenoriu gyventi. Aš nužudžiau savąjį kūdikį“ Jis smarkiai merginą apkabino ir leido išsiverkti savo glėbyje. Sandrą papasakojo visą situaciją, Pablu i, ir manė jog jis pradės ją teisti. Bet buvo atvirkščiai ,jis ją palaikę morališkai. O sutemus vakarę jis parvedė ją namo. Namiškiai sėdėjo virtuvei prie stalo ir pasidėją šalia Sandros nuotrauką, bei užsidegę žvakę. Tyliai raudojo. Jie pamanė ,jog jiems vaidenasi kai pamatė Sandra su Pablu stovinčią virtuvejė ir tyliai verkiančią. Merginos mamą pribėgo prie jos ir pradėjo klausinėti kas nutiko. O ši nieko jai neatsakė tik smarkiai apkabinusi sugebėjo pasakyti „ Mamą, nepaleisk manęs ,prašau. Pasakyk ,jog aš tau reikalinga. Nes kitaip aš neteksiu jėgų ir man niekas daugiau nebesukliudys pasitraukti iš pasaulio“ 2010-05-10 arkanoidas : durna merga kad mamai nepasipasakojo -- kvailas vaikas buvo, galėjo numirti. Danielių kastruoti. | 2010-05-10 Gabriele Bilciute: Na net nežinau ką atsakyti. Bet aš norėjau jog šis įrašas būtų toks,koks yra :) Ir šiaip nemanau,jog merginai būtų lengva būnant nepilnamete pasakyti,jog ji laukiasi :) |
Komentuoti
Share
| | | | | Jie nezinojo,jog matosi paskutini kart... Autorius: | 2010 05 09 13:30 | Žiūrėta: 6685 Vaikinas merginai pranešė, jog jis privalo ją palikti metams laiko ir išvažiuoti į apmokymus užsienyje. Jis prižadėjo jai, jog jos niekuomet nepamirš ir kai jis sugrįš ,jie vėl galės būti laimingi kartu. Mergina juo tikėjo… Pora atsisveikinant negalėjo nuslėpti liūdesio ,jog metus laiko teks būti atskirai. Jiems tai atrodė lyg amžinybė. Mergina atsisveikinant tesugebėjo jį smarkiai apkabinti ir aistringai pabučiuoti. Jie nežinojo, jog jie paskutinį kartą matosi… Mergina vaikino ilgėjosi su kiekviena minutę vis labiau ir labiau. Ji svajodavo ,kaip jis netikėtai grįžta ir įsiveržiąs į kambarį atbėga ir ją stipriai apkabina ir niekuomet nepaleidžia. … Bet tai buvo tik jos svajonės. Slinko valandos ,dienos, savaitės , mėnesiai ,o iš jo nei jokios žinios. Paskutinį kartą ji gavo iš jo laišką tuomet ,kai jis vyko į Paryžių aplankyti savo sesers. Merginai paėmus šį laišką dar kartą į rankas ,staiga pasigirsta skambutis. Ji atsilepia ir kažkas drebančiu balsu tesugeba ištarti jai : „Jo nebėra…. užjaučiu.“ Merginos veidu pradeda redėti ašaros… o širdis tarytum staiga sudužo į mažyčius kristalėlius. Susiradusi dienoraštį ji išsiėmė jo nuotrauka ir prispraudus prie savo sudužusios širdies ,galvojo „ kodėl jis? Kodėl ne aš? „ Paskutinę naktį savo gyvenime ji suprato, jog be jo, ji nenori būti šiame pasaulyje. Tyliai nuėjusi į vonią ,jog nepažadintu miegančios sesers ji pasiėmė peilį ir drąsiai bet su ašaromis veide pjaustė savo venas… Rytę merginos sesuo pasigedo jos, visur ieškojo jos ir sumanė nueiti į vonią. Manė, jog ji eilinį kartą grąžinasi. Bet įėjusi į vonią ji išvydo negyvą sesers kūną gulinti kraujo baloje… Ji suklupo prie sesers lavono ,bandė ją atgaivinti ,šaukė tėvus. Tėvai greitai atbėgo ,bet merginos išgelbėti nebepavyko. Ji jau buvo mirusi. Ji ir vėl buvo kartu su juo, tik ne žemėje, bet danguje tarp angelų…
Komentuoti
Share
| | | |
|