Pamačius jį – vaikiną ,kurį vis dar myliu, nors tai ir neigiu. Mano kūnu pereiną stingdantis šaltis. Norėtųsi pribėgti ir paskutinį kartą jį aistringai ir nieko nevaržomai pabučiuoti. Bet suprantu, jog tai lemta išsipildyti tik mano vaizduotėje. Keista, jog einu paskui jį ir negaliu pašaukti jam ,jog jis atsisuktu į manąją pusę. Visą tai, taip keista ,bet teks prie viso to priprasti… Stengiuosi apie jį galvoti kuo mažiau, bet deja ,ne visuomet tai pavyksta. Viskas aplinkui man primena jį, laiką praleistą kartu. Teigiu ,jog po truputį jį pamirštu ,bet tai tik iliuzija. Giliai širdyje aš vis dar labai jį myliu ir trokštu jam tai pasakyt. .. Kartais bandau save įtikinti jog aš tiesiog sapnuoju niekaip nesibaigianti košmarą. Bandau patikėti ,jog šis košmaras kada nors baigsis ir aš vėl sugrįšiu į džiaugsminga realybe kaip kadaise… Bet taip nebus ,aš nesapnuoju ,aš visą tai dabar iš tiesų išgyvenu… Išgyvenu : didžiulį skausmą, dėl mylimo žmogaus. Bet jei žinočiau jog pasibaigus šiam skausmui ,aš vėl galėsiu būti laiminga su juo. Galėčiau kentėt kad ir metų metus ,dėl bent vienos džiaugsmo akimirkos, kurios dalis būtu - jis. Bet tokiomis mintimis, aš tik apauginėju save bei kitus. Kaip ir teiginiu, jog aš jį po truputį pamirštu. Džiaugiuosi, jog bent šis gyvenimo išbandymas išmokė manę nuslėpti savo ašaras. Išmokau būti dirbtinai laiminga ,kai viduje jaučiu begalinė tuštumą ,o širdis tarytum dūžta į stiklo šukes. Žmonės nesugeba atskirti kada aš tikrai laiminga ,o kada tiesiog užsidedu metalinė kaukę. Galbūt kitiems mano toks elgesys pasirodytu egoistiškas .Bet taip elgiuosi vien dėl to, jog kiti žmonės nekentėtu dėl mano problemų…

Lygiai prieš keturiolika metų į pasaulyje atsiradau ir – aš. Mažytė mergaitė, nerimo kupinomis akimis.   Tuomet dar nežinojau ,ką reiškia gyventi ,mylėti, bei išvis – kas gi per dalykas ,tas pasaulis. Pirmasis žmogus kurį pamačiau ,spėju ,jog buvo mano mylimoji mamytė. Gi jai labiausiai turiu būti dėkinga už tai ,jog atsiradau šiame pasaulyje. Nors kartais atrodo ,jog geriau būčiau ir ne gimus. Bet viską apmąsčius supranti, jog gyvenimas suteikia daug galimybių.  Gi reikia viską išmėginti ,jog atrinktumei , kas patinka tau ,o kas ne. Kartais būna jog gyvenimas suteikia daug džiaugsmo akimirkų vienu metu. O kartais, liūdesio.  Bet niekuomet nesigailiu to, kas buvo ar kas dar tik bus.  Dar atrodo, nesenai teištariau pirmąjį žodį, o štai jau dabar, galiu rašyti eiles. Dėkoju mamai ,bei tėčiui ,už suteikta galimybę gyventi. Už tai jiems liksiu skolinga visąjį savo gyvenimą.  Jei ne jie ,manęs nebūtų ir štai dabar aš nerašyčiau šio įrašo per savo keturioliktąjį gimtadienį. Tad dar karteli ,dėkoju, mama, tėti, už suteikta proga gyventi. Myliu jus labai.

Tylūs ramus šeštadienio vakaras. Saulė jau besileidžianti ,aplink jau po truputį viską gaudžia tamsa.
Išeinu pasivaikščioti. Oras ne itin geras ,bet tinkamas ramiam, tyliam pasivaikščiojimui tamsoje. Po truputį artėju link alėjos. Einant alėja... užplūsta prisiminimai ,apie jį. Bet aš staigiai susiėmus save į rankas ir neleidžiu sau ,toliau kapstytis po prisiminimus apie jį. Einu toliau ,stebiu kaip gandras stovi lizde. Staiga atsigręžiu ,nes išgirstu žingsnių artėjimą į manąją pusę. Atsisuku ir išvystu priešais save , stovint jį. Taip, tą patį vaikiną su kuriuo prieš metus galėjom būti laimingi kartu. Iš pradžių pamanau ,jog man tik pasirodė. Bet jam ėmus artėti link manęs ir bandant man kažką pasakyti. Aš supratau ,jog taip, tai buvo tikrai jis. Jis tarsi norėjo man kažką ir pasakyt, bet jo lūpos ne prasivėre . Atrodo, jog jis nerado tam tinkamų žodžių. Tad tiesiog stovėjom ir nebyliai žvelgėm vienas kitam į akis. Bet tai truko, tik keletą sekundžių. Galiausiai jis suradęs drąsos ,sugebėjo ištarti :
- Tai tu? Atrodo ,tarytum sapnuočiau. Bet šis sapnas toks tikroviškas.
Priėjo dar keliais žingsniai arčiau manęs, jog galėtu stipriai ir nieko nevaržomas mane apkabinti. Jis mane apkabino ,o aš neįstengiau pasipriešinti. O galbūt ,aš ir troškau. Kada nuo mūsų išsikyrimo, jis vėl ims ir mane apkabins. Nemaniau ,jog taip gali nutikti šaltą pavasario šeštadienio vakarą. Bet staiga jis ėmė ir vėl pasirodė mano gyvenime kai to mažiausiai tikėjausi.
Ilgai man jo žodžiai skambėjo ausyse ,kol galiausiai radau tinkama atsakymą į šį klausimą. Tad virpančiu balsu atsakiau :
- Taip ,tai aš. Negaliu patikėti ,jog likimas mus ir vėl suvedę. Tokį šaltą ir tamsų pavasario vakarą. Bet žinai ką? Gera ir vėl tave matyt.
Tuomet apkabinau jį dar stipriau, nei jis buvo manę apkabinęs ir pasakiau ,jog buvau jo be galo pasiilgusi. Jo akys nušvito išgirdus mano tokius žodžius, tad jis tik sugebėjo atsakyti tą patį. Taip norėjosi jam pasakyt ,jog aš dar kažką jam jaučiu. Bet bijojau, jog galiu savo kalbomis sugadinti šią gražią ir širdžiai mielą akimirką. Akimirką ,kai mes vėl kartu. Likusį laiką iki tol ,kol dangų papuošė žvaigždės mes tiesiog pratylėjom. Mėgaudamiesi tyla ,bei vieno kito buvimu šalia...