Vaikystėje (ir nebūtinai vaikystėje) turbūt kiekvienas esame pagalvojęs, o kas būtų jeigu karštą vasaros dieną iš debesų staiga pasipiltų sniegas. O kas būtų jeigu žiemišką šaltį staiga pultų glostyti vasaros saulė ir dar nenutirpusio sniego kalnais galėtume džiaugtis pasipuošę trumpomis rankovėmis ir maudymosi kelnaitėmis. O kas būtų jeigu...o kas būtų jeigu lomografas sudubliuotų metų laikus?
Kaip žinia dubliai (ang. doubles) (procesas dar žinomas kaip juostų apsikeitimas, dviguba ekspozicija ir pan.) yra tapęs lomografijos ikona. Nors tokia manipuliacija vaizdu egzistuoja kone nuo pat fotografijos, o vėliau ir kino atsiradimo pradžios, tačiau naudota pakankamai saikingai. Dviguba ekspozicija sujungia dvi skirtingas erdves, dvi skirtingas akimirkas ir sukuria paslaptingą išvestinę erdvės ir laiko sintezę, realybėje neegzistuojantį vaizdą. Tačiau tas vaizdas nėra visai naujas, jis primena montažo technikoje naudojamus kadrų persidengimus, kurie yra atkeliavę iš žmogaus patyrimo – sapno. Tokioje fotografijoje detalės paskęsta ir fotografija vertinama labiau kaip abstrakcija, fantazija, impresija. Fotografija vertinama dvejopai: arba kaip vaizdinė metafora, kurioje esančios apjungtos erdvės reikalauja paaiškinimo, arba tiesiog atlieka estetinę funkciją, kuomet pasitenkinama impresija, vaizdo keliamu malonumu.
Dvigubos ekspozicijos kūrėjas beveik visuomet akcentuoja, jog manipuliuojama būtent erdve, laikas nustumiamas į periferiją. Fotografai stengiasi surasti tokias erdves, kurių sudubliavimas sukurtų pačius netikėčiausius efektus. Vieną erdvę paverčia fonu, kitai priskiria pagrindinį vaidmenį. Kartais abi erdvės tampa vienodai reikšmingomis, o kartais atvirkščiai, abi sudubliuotos erdvės yra vienodai nereikšmingos, lieka tik jų kuriamas naujas darinys ir t.t.
Projekto „Dubliuojame metų laikus“ pagrindinis tikslas buvo atsisakyti tradicinio požiūrio į dublių kūrimą bei pagrindinį dėmesį skirti laikui. Laikas išryškinamas eliminuojant pereinamuosius metų laikus ir paliekant du kardinaliai besiskiriančius vasaros ir žiemos vaizdus. Visgi šio projekto ribose laikas neužima monopolinės pozicijos, nes erdvė taip pat atlieka vienodai svarbią funkciją. (teoriškai galimas TIK laiko sureikšminimas: kuriant dublius naudoti tiksliai tą pačią erdvę, tačiau pagrindinius skirtumus vis tiek kurs erdvėje beiškeičiantys artefaktai...). Taigi skirtingos erdvės, skirtingi sluoksniai ir skirtingi fotografavimo metų laikai vienoje juostoje ir išpildo senus vaikystės troškimus – pamatyti sniego pusnis žaliuojančioje pievoje ir...
Fotografijų autorius: Mantas Pelakauskas (mantozauras)
Fotografuota: Utenoje, Molėtuose, Vilniuje, Klaipėdoje
Data: 2009 metų sausis/vasaris ir 2009 metų rugpjūtis.
