Kai ąžuolų alėja
ėjo rudeniniai lapai,
lyjant lietui
tirpo lūdesio šerkšnas...
Kai laukėm
alsuojančio vėjo,
rasos lašeliai
meldėsi ant
pamiršto kapo,
ir šviesos aitvarai
šoko tavo
sielos kertelej...
(Kvepėjo jūros sūrumu
žili rudens plaukai)
Šalikelės dulkėtos žolės
ieškojo plyšelio dangui, -
Kopė į kalną
į miegančią saulę,
Kur horizonto linija
kerta mūsų skambantį aidą,
o ežero banga atsimuša
į pavargusį krantą...
Prigludusi prie vienišo akmens
pakėliau akis į
debesų karūnas,
ranka pamojau...
-Sudie, gervės!
Aš vėlei Jūsų lauksiu...
