Pamačius jį – vaikiną ,kurį vis dar myliu, nors tai ir neigiu. Mano kūnu pereiną stingdantis šaltis. Norėtųsi pribėgti ir paskutinį kartą jį aistringai ir nieko nevaržomai pabučiuoti. Bet suprantu, jog tai lemta išsipildyti tik mano vaizduotėje. Keista, jog einu paskui jį ir negaliu pašaukti jam ,jog jis atsisuktu į manąją pusę. Visą tai, taip keista ,bet teks prie viso to priprasti… Stengiuosi apie jį galvoti kuo mažiau, bet deja ,ne visuomet tai pavyksta. Viskas aplinkui man primena jį, laiką praleistą kartu. Teigiu ,jog po truputį jį pamirštu ,bet tai tik iliuzija. Giliai širdyje aš vis dar labai jį myliu ir trokštu jam tai pasakyt. .. Kartais bandau save įtikinti jog aš tiesiog sapnuoju niekaip nesibaigianti košmarą. Bandau patikėti ,jog šis košmaras kada nors baigsis ir aš vėl sugrįšiu į džiaugsminga realybe kaip kadaise… Bet taip nebus ,aš nesapnuoju ,aš visą tai dabar iš tiesų išgyvenu… Išgyvenu : didžiulį skausmą, dėl mylimo žmogaus. Bet jei žinočiau jog pasibaigus šiam skausmui ,aš vėl galėsiu būti laiminga su juo. Galėčiau kentėt kad ir metų metus ,dėl bent vienos džiaugsmo akimirkos, kurios dalis būtu - jis. Bet tokiomis mintimis, aš tik apauginėju save bei kitus. Kaip ir teiginiu, jog aš jį po truputį pamirštu. Džiaugiuosi, jog bent šis gyvenimo išbandymas išmokė manę nuslėpti savo ašaras. Išmokau būti dirbtinai laiminga ,kai viduje jaučiu begalinė tuštumą ,o širdis tarytum dūžta į stiklo šukes. Žmonės nesugeba atskirti kada aš tikrai laiminga ,o kada tiesiog užsidedu metalinė kaukę. Galbūt kitiems mano toks elgesys pasirodytu egoistiškas .Bet taip elgiuosi vien dėl to, jog kiti žmonės nekentėtu dėl mano problemų…
