Vaikinas merginai pranešė, jog jis privalo ją palikti metams laiko ir išvažiuoti į apmokymus užsienyje. Jis prižadėjo jai, jog jos niekuomet nepamirš ir kai jis sugrįš ,jie vėl galės būti laimingi kartu. Mergina juo tikėjo… Pora atsisveikinant negalėjo nuslėpti liūdesio ,jog metus laiko teks būti atskirai. Jiems tai atrodė lyg amžinybė. Mergina atsisveikinant tesugebėjo jį smarkiai apkabinti ir aistringai pabučiuoti. Jie nežinojo, jog jie paskutinį kartą matosi… Mergina vaikino ilgėjosi su kiekviena minutę vis labiau ir labiau. Ji svajodavo ,kaip jis netikėtai grįžta ir įsiveržiąs į kambarį atbėga ir ją stipriai apkabina ir niekuomet nepaleidžia. … Bet tai buvo tik jos svajonės. Slinko valandos ,dienos, savaitės , mėnesiai ,o iš jo nei jokios žinios. Paskutinį kartą ji gavo iš jo laišką tuomet ,kai jis vyko į Paryžių aplankyti savo sesers. Merginai paėmus šį laišką dar kartą į rankas ,staiga pasigirsta skambutis. Ji atsilepia ir kažkas drebančiu balsu tesugeba ištarti jai : „Jo nebėra…. užjaučiu.“ Merginos veidu pradeda redėti ašaros… o širdis tarytum staiga sudužo į mažyčius kristalėlius. Susiradusi dienoraštį ji išsiėmė jo nuotrauka ir prispraudus prie savo sudužusios širdies ,galvojo „ kodėl jis? Kodėl ne aš? „ Paskutinę naktį savo gyvenime ji suprato, jog be jo, ji nenori būti šiame pasaulyje. Tyliai nuėjusi į vonią ,jog nepažadintu miegančios sesers ji pasiėmė peilį ir drąsiai bet su ašaromis veide pjaustė savo venas… Rytę merginos sesuo pasigedo jos, visur ieškojo jos ir sumanė nueiti į vonią. Manė, jog ji eilinį kartą grąžinasi. Bet įėjusi į vonią ji išvydo negyvą sesers kūną gulinti kraujo baloje… Ji suklupo prie sesers lavono ,bandė ją atgaivinti ,šaukė tėvus. Tėvai greitai atbėgo ,bet merginos išgelbėti nebepavyko. Ji jau buvo mirusi. Ji ir vėl buvo kartu su juo, tik ne žemėje, bet danguje tarp angelų…
