Pakeliu rankas ir laukiu vėjo
Gal jis nuneš tolyn mane
Kur žemė ir dangus šypsosi kas vakarą
Nepaisant ką už nugaros palikau aš
Žvelgiu į tolį ir laukiu
Kol plaučius pripildys vakaro vėsa
Kad galėčiau prieš užmiegant giliai atsikvėpti
Žinodamas, jog šiandien jau mačiau stebuklą mažą
Laukiu ir viliuos, jog laukti man ilgai neteks
Nes turiu skubėti į pasaulį, kur kas vakarą užgesiname savo svajones.
Turiu skubėti su jais kartu ir aš raknose iškėlęs pergalės vėliavą
O širdyje purviną sielą padžiovinęs ant šaltų, krauju suteptu, žarijų. Žiauru.
Laukau vis dar rankas ištiesęs, žvelgdamas į tolį.
Neužilgus jėgos mano išseks
Ir liksiu vienas šioje šaltoje naktyje
arba
Laikysiu rankas tol, kol visi pasitrauks
Neturėdami kantrybės laukti.
Taip tapsiu vienišas klajoklis
Laimę nešdamas pats vienas per praeities klaidas.
