Viskas ką atrandame, nėra iliuzija, net nėra beprasmybė. Kaitalioju gyvenimo spalvas ir klapčioju akimis atradinėdamas savas ir tik savas tiesas. Galbūt jos yra pergyventos. Gal net pažintos, bet taip malonu žinoti, kad dar yra kažkas, ką galiu atrasti. Niekas nėra ramus. Visa yra pastovioje kaitoje. Jei kas nutinka, net jei netikėtai vėtra pasiglemžia medį, tai taip ir turi būti. Nugyvenę senieji sparčiai ieškosi naujai gyvybei dar geresnių kelių. Atsiradimas, kaip ir pabaiga - vyksta būties rate.
Sustoju. Atsisuku. Bet...
Mano keliai nėra tušti. Kiekviena žingsnio akimirka paženklinta akmeniu ar žemės kūpstu. Paženklinta vardu, kurį išsitraukė iš mano širdies. Tiesa, ne visada vis tuo pačiu liūdėsiu ar vienatve, kuriomis pasidalinu duona ar vandeniu, bet vardai atitinka mano galimybes. Jie tikri ir tyri. Akių kampučiuose susimeta kelios raukšlelės.
Apie ką aš mąstau?
- Kantrybės, tavęs laukia ne vienas dar darbas, - ne kartą teko tiesiog įsakyti sau, ir iš suklupusiojo stotis ir stovėti, kad būčiau Aras, kad pakelčiau skristi sparnus ir nužvelgęs visa kas aplink mane - pakilčiau ir aprėpčiau žvilgsniu savo kūno tyrus, tuos, rodos, neįveikiamus plotus.
Padėjau neberašantį rašiklį ir ieškau kito.
Ne viską galima nupiešti. Geras dailininkas tai visada patvirtins. Ir tu tai žinai. Tada užplūsta šaltis, liūdėsys ir vienatvė. Dažnai sudėdamas širdyje rankas maldai, aš susimąstau, apie ką aš tau - žmogau - galėčiau dar papasakoti? Veidas sustingsta pykčio kauke. Mane gelbėja tik refleksai. Vos neperklumpu ant žemės grindinio. Visada turiu galimybę, leistis įtraukiamas arba nukristi ant žemės. Oda pašiurpo. To dar betrūko...
Man patinka kai lyja... Melancholiškai krintant lašams aš galvoju... Jau atšalo kava. Jos spalva panaši į purviną vandenį. Aš norėčiau būti lietus... Lyčiau ant tų, kurie mane myli, kuriuos myliu aš, kurių nekenčiu, kurie man brangūs, kurie man pigesni už patį pigiausią kavos puodelį, kuriais tikiu, kuriems meluoju, kurie manęs nesupranta... Aš... lietaus vaikas. Gurkšnoju purviną vandenį.. O kad dabar jis būtų čia... Įpilčiau jam šaltos kavos. Ne. Užvirčiau lietaus vandens, užplikyčiau arbatos ir jam, ir sau.. Sėdėtume ir žiūrėtume kaip melancholiškai lyja... Du draugai... Du puodeliai karštos arbatos... Naktis. Vėlyvas metas, kai aš dar nemiegu, kai akys visiškai nesimerkia, kai kūnas nesijaučia pavargęs, kai už lango girdžiu nemiegantį vėją... Dabar dar nemiegu, galvoju, geriu vandeni iš vyno taurės. Tikrai tik vandenį... Sėdžiu tokia tyli ir bijau sukrutėti. Kad tik nesukelčiau jokio garso. Dėl kitų nebijau, kad pabus. Bijau tik vos girdimų garsų ir virpesių... Tikriausiai ir tu dabar sėdi ir skaitai. Ir man staiga kyla mintis, kad dabar, šią minutę, kai kas verkia iš džiaugsmo ar nevilties, kai kas miršta, nors dar nori gyventi, ir kai kas gimsta, dar visai nežinodamas kas jo laukia pasaulyje.. Ir aš dar gerai nepažystu šio pasaulio. Tiek daug turiu ką surasti.. Tiek daug patirti.. Tereikia laiko..
