Tikrąja šio žodžio prasme.
Suši yra paprastas dalykas. Bet geriau pasižiūrėjus, su pagaliukais pakrapštinėjus, tai ima rastis ir krevečių, daržovių. Tarp tų ryžių. Dar geriau pasižiūrėjus, tai suši reikalauja ir priedų. Kaip, pavyzdžiui, sojos padažas ar šiaip padažas. O galiausiai supranti, kad suši reikalauja daug centų. O kartais ir daug laiko. Kai stovi maximos šimtatūkstantinį kilometrą siekiančioj eilėj. Arba kai lauki restorane. Brangus velnias. O pats geriausias sušio dalykas yra tas, kad galima suprasti, jog jo pradas visai mažai ko vertas.
Bet čia ir atsiranda kita jo prasmė. Prasmė ta, kad prasideda elegancija, potraukis ragauti. Dar tikresnė prasmė prasideda, kai sušį galima lyginti su pasauliu. Gerai, pasaulis gal kiek ir per skambiai skamba sušio suktinukui, bet lyginti su gyvenimu tikrai galima.
Iš pažiūros viskas paprasta ir gal net nieko verta. - Gyvenimo ryžiai. Po to pradedi pastebėti, jog ryžiuose slepiasi gyvenimo krevetės, daržovės, gyvenimo niekai ir niekalai. Kartais kažkas daugiau. Po to dar supranti, kad tavo gyvenimas daug ko ir pareikalauja - išmokti valgyti kinietiškomis lazdelėmis, elgtis elgantiškai, kartais vulgariai, bet elgantiškai. Po to suvoki, kad sušio neužtenka. Jam reikalingas ir gyvenimo padažas. Vienaskaita, be abejo, čia nebūdinga. Daug padažų. Galiausiai supranti, kad sušiu reikia pasidalinti ir su draugu. Sušio gabalėlis mažas, tad reikia parduotuvėlėj įsigyti keleta tokių. O tada ir ateina suvokimas, kad tai kainuoja daug centų. Daug centų keliems sušiams. Ir daug laiko. Laiko dar daugiau, nes eilė milžiniška, ilga. Kartais, matot, eilė moka būti ir maža, tai sušį greičiau suvalgo. Tada pradedi mąstyti, ar tas velnias su prada yra iš tiesų patrauklus ir nuostabus.
Va šitaip ir matai suši. Patinka ar ne
