Tingiu šiandien jau kokią naują rašliavą publikuoti (nes ją dar ir parašyti reikia) todėl darau copy/paste ir einu arbatos. O šitas tekstas man patiko, galbūt net šiek tiek pakeitė mano gyvenseną, smile ,)
Daug galvojau apie išprievartavimus ir apie prievartos kultūrą, o susipažinusi su statistiniais duomenimis, kad pasaulyje išprievartaujama viena iš keturių moterų, ir pažvelgusi atgal, į savo praėjusį gyvenimo tarpsnį, supratau, kaip nevykusiai paveikė mano gyvenimą prielaida, kad esu nesaugi. Manau, kad tai kraštutinis požymis, socialiai apibrėžiantis skirtumus tarp mergaičių ir berniukų. Mums sakoma, kad priklausomai nuo mūsų identiteto, jėgos ir įgūdžių, mes, vaginą turintys žmonės, esame pažeidžiami fiziškai. Tai mums sako visi, pradedant seneliais veteranais ir baigiant mūsų motinomis ar radikaliomis feministėmis. Mūsų kultūroje tai yra nepaneigiamas faktas. Geriausia, ką galime nuveikti, tai tikėtis, kad viskas bus gerai ir lankyti savigynos kursus.
Augau aplinkoje, kuri daugiau ar mažiau neriboja lytiškumo, ir nesusidūriau su trukdžiais nei akademinėje veikloje, nei savo pomėgiuose, nei santykiuose su žmonėmis. Nejaučiau diskomforto dėl rengimosi manieros ar savo galimybių daryti lyties neapibrėžtą karjerą, taigi niekada nesuvokiau, kaip stipriai mane, kaip moterį, veikė nuolatinis "Tai tau pavojinga!" Nesuvokiau, kol į savo gyvenimą nepažiūrėjau iš kito taško.
Juk tai puikus būdas varžyti moterų judėjimą ir jų gyvenimo galimybių pojūtį! Puikus būdas trukdyti joms jaustis savarankiškomis! Priversti jas bijoti savęs! Ir padaryti priklausomomis nuo visų įmanomų patriarchijos fasadų, pradedant vartotojiškumu, policijos būtinumu, skirstymu pagal lytį, hierarchijos neišvengiamumu, karinėmis pajėgomis, ir baigiant privalomu vyro palydėjimu iki namų, kad po to jis galėtų saugiai grįžti pats vienas.
Žmogus, kuris nuolatos pasąmonėje jaučia baimę, ribos savo siekius ir, galų gale, uždavinės mažiau pavojingus klausimus, net jei ir nebus tiesioginio ryšio su baimės šaltiniu. Už abstrakčią laisvę daug svarbesnis atrodo fizinis saugumas, todėl beveik visada nugali baimė. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes, anarchopankai, daugiausiai esame baltaodžiai jaunuoliai, kurių tėvai, kaip mūsų užnugaris, norime tuo tikėti ar ne, vis dėlto pasirūpino, kad vaikystėje nejaustume materialinio nepritekliaus. Mes nežinome, ką reiškia nuolat jausti alkį, todėl to nebijome. O neturėdami tokios baimės, mes jaučiamės pakankamai kieti išbandyti bet ką. Neapibrėžta, neišsakyta baimė yra žymiai veiksmingesnė nei mūro siena, sulaikanti žmones nuo ieškojimo ir matymo, abejojimo šia engimo sistema ar bet ko, kas priartėja prie tiesioginės laisvės išgyvenimo.
Būčiau gyvenusi velnioniškai kitaip, jei man kas nors būtų sakęs: "Tu, Liza, saugi lygiai taip pat, kaip Džonas ar bet kuris kitas vyras, ir gali priimti bet kokį sprendimą neatsižvelgdama į galimus žinomo ar nežinomo vyro impulsus". Viena, kai tave apiplėšia, ir visai kita – kai išprievartauja. Lytis dažnai yra lemiamas pasirinkimo faktorius. Dievai žino, gal šiuo metu viena su kuprine ant pečių keliaučiau po Afriką, o gal ant pravažiuojančių traukinio vagonų keliaučiau skersai Ameriką, nakvodama skersgatviuose. Šiuo metu mano norimą gyventi gyvenimą griežtai riboja racionali nuostata, kad taip gyvendama aš "atsidursiu pavojingose situacijose". Kodėl pavojingų situacijų sukūrimas nėra prievartautojų atsakomybė? Juk taip, tik kitais žodžiais, persakomas argumentas, kad "trumpa suknelė reiškia, kad ji to nori". Dabar noriu atmesti ir kaltinimus, ir baimės suvaržymus. Noriu pradėti naują gyvenimą ir užbaigti buvusius šios moters gyvenimo metus, išmesti iš savęs visą tą šlamštą. Šia prasme sistema nugalėjo.
Taigi dabar asmeniškai man geriau sekasi tvarkytis su kuo nors negatyviu tik tada, jei laikau tai neišvengiamybe, o ne galimybe. Todėl norėdama išsivaduoti iš nuolatinio rizikos vertinimo ir galybės įvairių gyvenimo patirčių netekimo vien dėl vyrų smurto ir neišvengiamumo pojūčio... aš ruošiuosi susitaikyti su tuo. Žinau, kad viena negaliu pakeisti visos kultūros taip, kad moteris apskritai (ir aš, konkrečiai) jaustųsi saugi nuo užpuolimo, bet norėdama nuraminti savo protą, turiu priimti, kad aš būsiu išprievartauta, ir perkelti savo rūpesčio energiją į produktyvų mastymą apie tai, kaip atrodys mano išprievartavimas
Žymiai lengviau suvaldyti savo baimę bijant ko nors žinomo, o ne nežinomo. Susitaikymas su savo išprievartavimu yra panašus į neišvengiamą išsigandusios nėščiosios susitaikymą su artėjančiu gimdymu. Panašiai yra ir šiuolaikiniame moterų išsivadavimo judėjime. Taigi atmetusi kultūrą, kuri daugelį gyventojų verčia gyventi su šia baime, pasirengusi patirti nemalonumus ir, žinoma, įvaldžiusi keletą staigmenų tiems vyrams, kurie pabandys tai padaryti... aš ruošiuosi iškeisti neaiškumą ir nuolatinę baimę į nuolankų susitaikymą su išprievartavimu.
Mano išprievartavimas bus bjaurus, bet dar blogiau būtų gyventi nelaisvą ir nevisavertį gyvenimą vien dėl išprievartavimo baimės.
