Pirmiausia reikia pasikaustyti beribe, bekrašte kantrybe. 
Vyras ir moteris - tai du gamtos poliai, dvi jėgos, dvi stichijos, kurios viena kitą kasdien be sustojimo provokuoja ir tarpusavyje kibirkščiuoja. Tas kibirkščiavimas gali virsti arba malonumu, arba gaisru, arba jėgų ir laiko iššvaistymu. Tai priklauso tik nuo sutuoktinių supratimo. Pradžioje vyrai ir moterys iš tikrųjų myli ne vienas kitą, o tą stiprų malonų pojūtį, savo jaudulį, pojūčių dirginimus, kuriuos generuoja, sukelia priešinga lytis kaip stipri gamtinė stichija. Realiai tas žmogus rūpi tik kaip malonumą teikianti priemonė. Tad vienas svarbiausių patarimų būtų toks: išmokti duoti, teikti tik malonumą, nekelti net mažiausio skausmo. Siaurąja technine prasme tai būtų davimas be išlygų, besąlygiškas dovanojimas viso spektro jėgų ir energijų, kokias mes tik galime duoti vieni kitiems: šilumos, laiko, dėmesio, pinigų, prisilietimų, švelnumo, rūpestingumo, kalbėjimosi ir t. t. Indai sako, kad yra vienintelis teisingas šeimos santykių modelis: vyras su žmona turi elgtis kaip tarnas su karaliene, o žmona su vyru - kaip tarnaitė su karaliumi. Ir taip visą gyvenimą.

Ši tema moterims turbūt yra pati sunkiausia pamoka. Tačiau jos turi labai gerai įsisąmoninti: jei prieštarauja savo vyro nuomonei, nesąmoningai siunčia jam signalą, kad atmeta jį apskritai, varo jį šalin, iš namų, o tai reiškia, kad varo pas kitą patelę. Tačiau jei ji nori su tuo pačiu patinu gyventi visą gyvenimą, ji turi užmiršti net mintį bandyti jam prieštarauti. Prieštaraudama vyrui ji jį naikina, skausmingiausiu būdu griauna savo vyro esmę. Tokio poelgio niuansų nežinančiai moteriai dažnai atrodo, kad prieštaraudama nori gero jam, šeimai, tačiau iš tikrųjų vyrui tai mirtinai pavojingas dūris. Vyrui jo nuomonė yra jo būtybės pagrindas, jo esmė.

Norėdama laimingos darnos moteris neturi prieštarauti vyrui, nesvarbu, jis piktas, girtas, teisus ar ne. Prieštarauti negalima net tada, kai jis nusišneka, kai kalba įžeidžiančiai. Išskyrus, žinoma, tik ekstremalias situacijas.

Moteriai niekas nedraudžia turėti nuomonę, svarbu, kaip ji ją pateikia vyrui. Moteris turi tūkstančius aplinkinių švelnių būdų ją pareikšti, vyrui įteigti, tarsi jis pats būtų atradęs tą naują nuomonę, tarsi jam pačiam tai paaiškėjo. Moteris turėtų būti ypač atsargi, švelni, delikati, kad neteisingą vyro nuomonę kuo ankstyvesnėje fazėje pagautų ir užbėgtų už akių.

Rinkdamasis žmoną vyras turi kreipti dėmesį į pagrindinį, svarbiausią bruožą - nuolankumą vyro nuomonei, vyro valiai. Jei ji to neturi, ji netinkama šeiminiam gyvenimui, deja, ji gali gyventi tik viena. Nenuolankumas - didžiausias moters charakterio trūkumas, koks tik gali būti. Jei ji ginčijasi, prieštarauja vyro nuomonei, vyras pradeda ieškoti kitos moters. Tai yra normalus vyriškas elgesys. Šventose knygose parašyta: "Moteris gali pati savo rankomis sugriauti savo šeimą".

Visais laikais visų ydų priežastis yra gyvybinės ir emocinės energijos (šilumos, gerumo, rūpestingumo), šilto bendravimo stoka. Jei žmogui to stinga, jis desperatiškai griebiasi visokių nesąmonių, žalingų įpročių. Tačiau šeimos atžvilgiu - viskas yra moters rankose. Mylinti moteris, jei ji nuoširdžiai ir nuosekliai rūpinasi vyru, gali viską. Tik panorėti jai reikia. Tačiau dabartiniame pasaulyje žmonės yra tingūs, nori nesistengdami gauti rezultatą. O kokybiškiems santykiams reikia nemažų pastangų.

Apskritai reikia turėti omenyje, kad didžiausia moters profesija gyvenime yra šeima. Ką moteris daro namuose, su vaikais, tai yra neregėto sudėtingumo organizacinė veikla. Tai pralenkia vadybą ir bet kurią kitą pasaulio profesiją. Niekas negali prilygti tam. Kiek daug veiksmų jai reikia organizuoti ir valdyti, kontroliuoti ir prižiūrėti! Vyras niekada gyvenime to nepadarys, jo fantazija tiek nesieks.

Vyras privalo šeimą aprūpinti maistu, pinigais, visais resursais. Tai jo prigimtinis vaidmuo. Šių pareigų srityje jis negali turėti jokių atsikalbinėjimų, jokių pasiteisinimų prieš save ar kitus. Taip buvo nuo seno - jis privalėjo nešti grobį, mamutą, lobį, pinigus, nuotaiką, džiaugsmą, pozityvumą, šypseną, ramybę, saugumo pojūtį. Pagrindinė vyro klaida - jei jis neatiduoda viso savęs savo moteriai, jei nedovanoja jai visos savo energijos.

Vaizdžiai tariant, šeimą galima prilyginti laivui. Vyro vaidmuo išorinis: laivo kryptis, apsauga nuo išorinių pavojų, maisto sužvejojimas, uosto pasiekimas. Moters vaidmuo - vidinė laivo gyvenimo kokybė, jaukumas, gyvybės ir tvarkos palaikymas laive.

Vyras neturi instinkto kurti lizdą, jam natūralu klajoti ir judėti išorinėje erdvėje. Moteris turi suvokti, kad vyras yra lyg svečias laive-šeimoje. Vyriškas pradas yra panašus į praeivio, pakeleivio, "bomžo" be nuolatinės gyvenamosios vietos. Vyrui nėra būtini namai - jis prie jų prisiriša tik moters dėka, jam moteris yra jo namai. 

Šis dėsningumas kartu pagrindžia minėtus vyriškos prigimties niuansus - vyras šeimoje yra tarsi svečias, nors moteris nori turėti jį visą. Atkreipkite dėmesį, kad vyrukai neskuba įsipareigoti, o merginos nori jų įsipareigojimo. Jų abiejų suvokimai yra labai ir gal net diametraliai priešingi. Jeigu patelė nori patiną pasisavinti visam gyvenimui, turi jo atžvilgiu įdėti daug labai rimtų pastangų, ji turi jį taip subtiliai ir giliai pritraukti daugybe aspektų, kad jam nė mintis nekiltų apie kitas moteris. Priešingu atveju jis ir elgsis kaip svečias, kaip prakeleivis - atėjo, apsisvečiavo ir išnyko. 

Jei moteris mąstytų pagal amžinus šeimos dėsnius, ji kiekvieną kartą, kai vyras grįžta į namus, turėtų būti laiminga, kad jis apskritai grįžo, kad jis nežuvo, kad jo nenuviliojo kita patelė ar draugai į barą. Tokia normalaus vyro natūra.

Vienišam vyrui gyventi žymiai sunkiau nei moteriai. Likęs vienas jis sugriūva labai greitai. Dar daugiau - klasikiniai šaltiniai teigia, kad vyras apskritai nesutvertas gyventi vienas.

Moterys turi natūralų instinktą ir gamtinį sugebėjimą tobulai tvarkytis su visa materialia sfera. Tai jų stichija, joms čia net nereikia ypatingų pastangų ar mokslų. Vienas vyras negali susitvarkyti su savo higiena, maistu, rūbais, poilsiu, nuovargiu, tvarka namuose. Vyras visai kitokia būtybė. Jo stiprioji pusė yra minčių, informacijos, koncepcijų, idėjų, abstrakcijų pasaulis. Materiali, fizinė realybė jam tarsi antrame plane, jis jos lyg nemato. Likęs be moters fizinėje sferoje jis tampa tarsi aklas, ir tai jam gresia fizinio kūno ligomis.

Tačiau sakėte, kad vyrai neprisiriša prie namų. Tad jiems lyg ir lengviau turėtų būti vienišiems?

Vienu atžvilgiu lyg ir lengviau, bet tai tik iliuzija. Vyras nesupranta, kad gyvenant be savo moters prieš jį veikia daugybė gamtos faktorių, kurie jį naikina. Pirmiausia, jo nervinė juslinė sistema tampa pažeidžiama, atvira į visas puses. Jis tampa tarsi pereinamu kiemu. Vienišas vyras pasidaro nesveikai juslus visoms patelėms aplinkui. Nuo to jam ima "važiuoti stogas", jis nori turėti jas visas. Tokiu atveju jis negali ramiai gyventi, tokia būsena jį nesveikai dirgina. Ir tai veda į emocinius ir galų gale - fizinius negalavimus. Jis to nesupranta, nepripažįsta, nenori girdėti, jam atrodo, kad jis yra eržilas, kad jam viskas gerai, kad apie jį šokinėja dešimtys juo besidominčių moterų, tačiau realiai šios iliuzijos baigtis yra tragiška. Toks gyvenimas vyrus gana greit atveda prie rimtų sveikatos sutrikimų. Deja, tai jie supranta per vėlai.

Tuo tarpu kai vyras turi savo moterį, ji jį saugiai uždaro, padaro autonomišką ir apsaugo nuo nereikalingų išorinių dirgiklių, padaro jį koncentruotą ir produktyvų.


O vienišos moterys?

Vienos jos gyvena materialia prasme lengviau. Tačiau vienišos moterys turi arba ieškoti vyro, arba siekti vyriškos draugijos (giminaičių, kaimynų, bendradarbių), bendrauti su jais vien dėl to, kad palaikytų savo emocijas, savo pusiausvyrą. Jei vieniša moteris lieka gyventi užsidariusi, jos emocijos laipsniškai silpsta. Jai atrodo, kad su ja viskas gerai, bet realiai ji darosi isteriška, negali valdyti savo nuotaikų. Užtenka, kad šalia atsiduria vyriška būtybė - sūnus, giminaitis, kaimynas, ir jos emocijos iškart grįžta. Todėl Indijos Vedose nuo senų laikų draudžiama vienišai moteriai gyventi atskirai - ji turi gyventi su tėvais arba giminaičiais.

Kokias dar rimtas klaidas daro vyrai ir moterys?

Svarbiausias prioritetas sutuoktiniui turi būti kitas sutuoktinis. Šio prioriteto niekas negali užimti. Tipinė daugybės šeimų klaida - pirmoje vietoje vaikai. Tuomet gresia greita šeimos griūtis.

Vaikai - tik pasekmė stipraus dviejų žmonių ryšio. Jie visada turi išlikti tik antroje vietoje. Kai sakoma "gyvename dėl vaikų", tai jau reiškia mirusius sutuoktinių santykius.

Gimus vaikui moterys dažnai visą dėmesį skiria tik jam ir nesupranta, kas tuo metu darosi su vyru. Taip dažniausiai elgiamasi iš nežinojimo.

Santykiuose su vaikais galioja universali saugumo logika, pavyzdžiui, kaip aviacinėse instrukcijose: avarijos metu pirmiausia turi gelbėtis tėvai, o tik paskui pasirūpinti vaikais. Nuo seno panašiai buvo elgiamasi ir su maistu: pirmiausia valgo tėvai, o tik paskui vaikai. Sotūs tėvai žinos, kaip maistu aprūpinti vaikus.

Kaip dabar dažnai elgiasi moteris, vienu metu namuose radusi alkaną ir vyrą, ir vaiką? Ji pirmiausia puola prie vaiko. O turėtų atvirkščiai - pirma pamaitinti vyrą, o tik paskui vaiką. Vyras tai įsidėmės ir labai įvertins. Jei pasielgs atvirkščiai, vyras skaudžiai sureaguos, o mažas vaikas vėliau nė neprisimins, ar valgyti gavo keliomis minutėmis anksčiau, ar vėliau.

Kiekvienoje bendro gyvenimo situacijoje reikia išminties. Kokybiškų žinių pritraukimą į namus turi inicijuoti vyrai, o jų konkretus pritaikymas, praktinis įgyvendinimas labiausiai priklauso nuo moterų. Šeimos sėkmė yra moterų rankose.

Kas jautresnis?

Manau, daugeliui moterų didelė naujiena yra jūsų teiginys, kad vyrai daug jautriau reaguoja į moterų žodžius, nei moterims atrodo. Nejaugi vyrai jautresni už moteris?

Jie žymiai pažeidžiamesni - kieti lyg plienas, bet trapūs lyg stiklas. Man pačiam tai buvo didelis atradimas. Kadangi moters emocinė energija yra daug stipresnė už vyro, kai ji jam sako pastabas, vyras jas priima ir jaučia apie penkis šešis kartus stipriau, nei moteris gali įsivaizduoti. Jam tai gali sukelti stresinę, net priešinfarktinę būseną. Todėl moteris turi būti labai atsargi, pastabų, priekaištų vyrui negalima sakyti tiesiai į kaktą.

Mano žiniomis, vyrai į moterų emocingus priekaištus reaguoja giliai ir skausmingai. Ir tai jie parodo ne iškart. Bet vieną dieną taurė persipildo - jie arba tą moterį meta ir ieško kitos, arba moterį muša (tai yra dažnas reiškinys Lietuvoje), arba save žudo pačiais žalingiausiais būdais. Tad moterys turėtų labai rimtai susimąstyti, keisti savo priekaištų vyrams pobūdį. Tas pačias tiesas jos galėtų pasakyti ne tiesmukai, ne šiurkščiai ir nemokšiškai, o švelnesne, subtilių žaidimų forma, ir tai būtų daug efektyviau, poveikis geresnis. Šį metodą galima naudoti ne tik šeimoje, bet ir bendraujant su viršininkais, pavaldiniais, pareigūnais, giminaičiais. Jis neišpasakytai gerai veikia.

Susikalbėti neįmanoma

Teigiate, kad vyrai ir moterys iš esmės net negali vieni kitų suprasti. Tačiau bent bandyti suprasti gal galima?

Vyras ir moteris savo esme yra poliariškai priešingos, atvirkščios viena kitai būtybės. Klasikiniai šaltiniai bei mitai traktuoja, kad moters svorio centras yra gimda, vyro - galva. Tai reiškia, kad jų svarbiausi centrai yra priešinguose poliuose. Dėl tokio priešingumo tarp jų egzistuoja ir amžina trauka. Ir vien dėl to jie vienas kito iš esmės negali suprasti. Pats bandymas suprasti yra beviltiškas ir beprasmiškas laiko švaistymas. Vien tai, kad jie vienas kitą nori suprasti, jau yra klaida. Jie tik gali susijungti į vieną sistemą, į vieną visumą, emocinį organizmą, vadinamą šeima ar pora.

Tarp vyro ir moters yra tik viena sutampanti sritis - tai emocijų, širdies sritis. Neatsitiktinai jų santykių simboliu vaizduojamos širdys. Tai reiškia, kad jie turi kalbėtis taip, kad sakomi žodžiai maitintų priešingos būtybės širdį, kuo labiau ją malonintų. Reikia daryti viską, kad iš jūsų į mylimą žmogų, į jo širdį eitų tik maitinanti energija ir šildantys žodžiai bei žvilgsniai. Bendraujant šioms skirtingoms būtybėms labai svarbi intonacija, balso tonas. Būtent čia darome fatalines klaidas. Truputį kilstelime toną ir bendravime prasideda griūtis.

Kokius dar svarbius lyčių skirtumus vyrai ir moterys turi suprasti?

Pagal indų šaltinius moteriška būtybė yra kurianti, vyriška - griaunanti arba atnaujinanti. Vyriška esybė ne tik inicijuoja gyvybę, ji turi galią ją ir nutraukti. Vyrus labiau nei moteris traukia kūno ir sveikatos atžvilgiu rizikingi, su mirtimi susiję užsiėmimai - medžioklė, žūklė, plėšikavimas, vogimas, kariavimas, lėktuvų pilotavimas, automobilių lenktynės.

Šie skirtumai - vieni nuostabiausių ir paslaptingiausių vyriškos bei moteriškos stichijos aspektų. Ugnimi galima ir pašildyti namus, ir sudeginti juos. Perpratusios, kokia aktyvi, nenuspėjama, pavojinga ir kartais net naikinanti gamtos jėga glūdi giliai visų vyrų prigimtyje, nesvarbu, kokio jie amžiaus ar išsilavinimo, kaip vyriška būtybė susijusi su mirties slėpiniu, moterys turi daryti rimtas korekcijas bendraudamos su jais. Norėdama laimingai gyventi su vyru moteris su juo turi elgtis taip, tarsi už jo slypėtų vulkanas, pati pavojingiausia gamtos stichija, galinti sunaikinti viską - moterį, šeimą, santykius.