Gyvena su mumis po vienu stogu toks vyrukas Oskaras. Išnaršęs visą mano nervų dėžutę, mamos nervų dėžutėj savo tvarką jau pasidaręs. Užaugęs žada būti kaip tėtukas (padlyza), bet man jis labiau panašus į sudegusio pantomimos teatro aktoriukštį. Labai mėgsta fotografuotis... kokias 30 sekundžių... Po to visada labai įsinori siusiot... jei grįžęs pamato tėvo kantrybės iškreiptą veidą,- užsimano kokot. Kokoja ilgai - kol išpaišo mamos lūpdažiais skalbynę, patikrina kiek dar liko tėvo skutimosi putų, pasitikslina ar tikrai su sesės dantų šepetuku neįmanoma nušveisti cemento likučių ant unitazo pado...
Kai tėvui baigiasi kantrybė ir jo gražų, jauną veidą iškreipia kitokia emocija, jis išlenda iš tūliko ir nutaisęs pozą "nekaltas prasidėjimas" užbaigia savo fotosesiją.
Jis savo misiją įvykdė, o tėvas pamiršo kokiu tikslu buvo sugalvota ši fotosesija... Tad pasidžiaukime dienos vaizdeliais.
Ir jums linksmo psichozės laukimo
