Dulkė nusileido ant nulakuoto medžio paviršiaus. O gal man tik pasigirdo?
Nesunkiai galiu įsivaizduoti vėją, šnekantį su manimi,
melodiją, kuri mane migdo. Ji rami ir šilta. Tai ji mane apgobia, kai stebiu žvaigždes.
Nežinau, kiek laiko praleidžiu ant palangės, kiek laiko užtruksiu, kol surasiu save.
Rodos... Ne, taip išties yra, aš — melsvo stiklo gabalėlis žmonių akyse.
Žmonių, kurie man brangūs, bet skaudinu juos it krislas. Pats to nejausdamas... Skaudinu...
Dar vienas melodingas skambtelėjimas.
Kaip ir tūkstantis kitų nusileido šalia manęs, ant gitaros stygos, suvirpino ją.
Ir dabar aš girdžiu, jaučiu ir matau save. Tebesėdinčią ant palangės ir stebinčią žvaigždes
