|
| |
| | Prašau, pabūk dar šalia.#3 Autorius: | 2010 08 21 16:23 | Žiūrėta: 5277
Pagaliau išaušo ilgai mūsų lauktasis ir nerimą keliantis trečiadienis. Su Danieliumi susitikome prie mano namų, jis atvažiavo manęs pasiimti. Buvo gerą jį matyti, priglausti prie savęs, apkabinti, pabučiuoti. Iš pradžių neketinau važiuoti kartu su juo į ligonine, bet jis to labai paprašė, nes bijojo būti vienas, kai sužinos tyrimu rezultatus. Šiaip taip pasiekėm ligonine, tiksliau privačią kliniką. Buvo baigu eiti jos vidun, vien jos išvaizda baugino mus. Ilgokai teko paklaidžioti kolidoriais, kol radom reikiama kabinetą. Į jį ėjome abudu kartu. Daktarė pamačiusi mus kartu, nustebo, nesuprato dėl kokių tyrimų, atėjome sužinoti rezultatų. Galiausiai Danielius jai pasakė ir ji paieškojusi savo stalčiuje, atrado jo tyrimo rezultatus. Ji išsitraukė juodą, lyg tamsa aplanką , su jo viduje esančiais šios klastingos ligos atsakymais. Buvo baisu taip ilgai laukti, kol daktarė visgi ištarė šią frazę :
- Turėsiu jus nuliūdinti, Danieliau. Jūs sergate kraujo vežiu, jums antra stadija. Bet kol kas liga yra pagydoma.
Šie žodžiai mus paliko be žodžiu. Paėmiau jį už rankos ir smarkiai prisiglaudžiau, norėjau jį apkabinti, bet jis nesileido. Pajutau, kaip jo ašaros, rieda mano skruostais, mane apėmė tas keistas jausmas, kai kaip norisi padėti, o nieko negali padaryti... Buvo labai sunku, bijojau, jog galiu jį prarasti. Vieninteliai žodžiai kurie guodė manė " ši liga yra pagydoma" norėjau tuo tikėti. Išėję iš kabineto, negalėjome vienas kitam nei žodžio ištarti, abiems buvo labai sunku, bet galiausiai prakalbau :
- Mažyti, tikėk tuom, jog tu šią ligą nugalėsi. Tu gali, aš žinau. Būnant kartu, mums pavyks. Iki gyvenimo galo, aš būsiu kartu su Tavimi ir tu tai žinai.
Daugiau kalbėti nebegalėjau, tik paėmiau jį už rankos, liepiau jam užsimerkti ir nusivedžiau ten, kur pirmąjį kartą jis mane pabučiavo. Jis visą kelią negalėjo suprasti, kodėl jis turi būti užsimerkęs, vis klausė, kur jį vedu. Bet aš jam nieko nesakiau, norėjau padaryti jam mažytę staigmeną nusivesti jį į tą abiejų širdutėm miela vietelę ir aistringai pabučiuoti. Taip ir padariau, bent tokiu būdu pavyko man šiandiena pamatyti jo lūpų kampučiuose besirodančią šypseną, kuri galiausiai papuošė jo visą veidą. Viduje vėl užėjo trumpa palengvėjimo banga, ši banga bent sugebėjo nuvyti tas blogas mano mintis susikaupusias galvoje. Bet aš negalėjau pasiduoti, aš turėjau būti stipri ir palaikyti jį, gi jam to dabar taip reikia.
- Mažyte, jei aš mėniesių mėnėsius gulėsiu ligonineje, tu vistiek mane mylėsi?
- Durneli, dar klausi. Žinoma, mylėsiu tave sveika ir linksma, ar ligos patale ir liūdna. Mylėjau, myliu ir mylėsiu. Kad ir koks bebūtum. Storas, ar plonas. Liūdnas ar linksmas. Neverta tau jaudintis dėl šito, gi žinai, ką jaučiu tau, ne kartą jau tai sakiau, mielasis.
- Ačiū, jog tu man tokia gera. Už tai visuomet tave ir branginau bei branginu. Tu lyg angeliukas, nusileidęs pas mane iš dangaus. Nėra kitos tokios kaip Tu. Tu esi vienintelė ir nepakartojamą. Tu - tai mano gyvenimo dalis, ne, suklydau, tu - tai mano gyvenimas.
- Mielasis, labai gera girdėti tokius žodžius, net iš tos laimės ašaros pradėjo redeti manaisiais skruostais.
- Leisk, nuvalysiu. Neverk, viskas bus gerai, mes būsim dar ilgai kartu.
Visą likusį tos dienos laiką praktiškai pratylėjome, bet buvo gera būti su juo ir tyloje. Svarbiausiai buvo tai, jog jis būtų šalia....
By jausmlietuje | |
|
