Galiausiai mūsų tyla baigėsi, nes suskambo mano telefonas. Atsilėpiau ir išgirdau drebantį mamos balsą. Tik išgirdus jos drebantį balsą, mane apėmė blogas jausmas, tarsi būtų kas nutikę.
- Mama, kas nutiko? Kodėl tu tokia išsigandusi? ,- numaniau, jog kažkas gali blogo būti nutikę tėčiui arba mano mažajai sesutei.
- Ema, prašau, grįšk kiek įmanydama greičiau namo. Telefonu per daug pasakoti...
- Gerai,Mama. Tuojau grįšiu,luktelk dešimt minučių.
- Lauksiu.
Danielius išgirdęs jog baigiau kalbėti su mama, užpuola mane klausimais.
- Kas nutiko, jog po pokalbio su mama, taip išsigandai?
-Nežinau nieko kas nutiko, bet mama buvo labai išsigandusi ir susirūpinusi. Turiu kuo skubiau lėkti namo, gal galėtum parvešti?
- Žinoma, jog galiu. Eime link mašinos.
Ėjimas iki mašinos truko tik kelias minutės, bet man šios minutės virto lyg nesibaigianti amžinybė. Bijojau, jog per tą laiką gali dar kas nutikti. Įlipus į mašiną šis baimės jausmas truputį sumažėjo. Galiausiai pasėkėmė mano namus, pasidarė truputį lengviau.
- Ačiū, mažyti, jog parvežei. Vėliau parašysiu, kas nutiko. Iki.
- Nėra už ką. Būtinai parašyk, žiūrėk, jog viskas susitvarkytų.
- Stengsiuosi.
Atsisveikinus su Danieliumi, ėmiau spartinį ėjimą ir per kelias sekundes, pasiekiau namus. Durys buvo užrakintos, paspaudžiau durų skambutį, jis suskambėjo, bet niekas nepriėjo ir neatrakino durų. Truputėį pastovėjusi prie durų, prisiminiau jog turiu raktus nuo namų, pasidėjusi rankine ant žemės, šiek tiek pasikuičiau joje ir atradau. Atrakinusi duris ir įžengusi į namus, nieko aplinkui nemačiau. Visi tarsi buvo išėję, užlipusi į antrą aukštą atidariau duris ir įžengiau į Marijos kambarį. Keista, muzika iš jos pamėgto grotuvo grojo, bet jos kambaryje neradau. Nulipau į apačią, nuėjusį į valgomąjį prie židinio radau suklupsią mamą. Šalia jog gulėjo tuščias raminamųjų buteliukas. Priėjusi prie jos pamačiau, jog ji besąmonės.
- Mama, mama, atsikelk... ,- bandžiau visaip ją gaivinti . Galiausiai pasėmiau telefoną ir surinkau greitosios numerį, iš pradžių pamanė jog tai nerimtas iškvietimas, bet visgi sulaukiau jų. Įpuolė į namus, jie įbėgo į valgomąjį, užkėlė mano mamą ant neštuvų ir nunešė į mašiną. Aš paskui juos nuskubėjau motociklu. Važiuodama beveik nieko nemačiau, lauke buvo dulksna, o dar tos ašaros mano akyse liejo visą vaizdą. Šiaip taip pasekiau ligoninę, nuėjusį į priimąjį paklausiau kur buvo paguldyta katik atvežta moteris. Mano mama gulėjo 310 palatoje. Į ją man iš pradžių buvo draudžiamą įeiti, nes jai valė skrandį. Mano mama buvo apsinuodijus nuo per didelės dozės raminamųjų. Teko
laukti maždaug dvi valandas, kol baigė šią procedūrą ir kol galėjo įleisti mano pas mamą į palatą. Įėjusi į vidų pamačiau, jog mama po truputį atgauną sąmonę, tik ir pradžių ji mane sumaišė su Mariją. Na bet tai buvo nesvarbu, svarbiausia man tuo metu buvo, jog mama atgavo sąmone.
- Mama, kodėl tu bandei save nusinuodyti?
- Dukrelė, tavo tėtis susirado kitą moterį ir paprašė manęs skrybybų. O gi žinai, koks jis man svarbus, be jo nenoriu gyventi. Tavo sesutė tai sužinosi, pabėgo iš namų, prašau, paskambink Emiliui, sužinok, gal ji pas jį. O jei ne, prašau, prižadėk, jog surasi ją ir jei kas man nutiktu, tu ja rūpinsiesi ir saugosi.
- Mama, ką? Tėtis tavęs paprašė skyrybų? Jis tave iškeitė į kažkokią pigią kekšę? Aš jam to tikrai neatleisiu. Jei per jį prarasiu tave, jo nekęsiu labiau už viską. Tu tikrai verta geresnio nei jo. Mama, nekalbėk taip, tu privalai gyventi. Prašau, gyvenk bent dėl savo mažųjų mergaičių... Būtinai surasiu Marija, mama, tikiuosiu tu nesupyksi, jog aš dabar tave keliom valdom paliksiu vieną, kol rasiu Marija. Iki, mama.
- Ne dukrele, eik surask, savąją sesutę .
Prisiminiau, jog sužinosiu kas nutiko prižadęjau paskambinti Danieliui. Surinkau jo numerį ir paspaudžiau žalią ragelį. Jis pakelė ragelį, pasisveikinęs ėmė klausinėti, kas gi nutiko.
- Danieliau, mano tėtis paprašė mamos skyrybų, ji tai sužinosi, bandė nusinuodyti. Ji šiuo metu guli toje pačioje ligonineje, kurioje tu dareisi tyrimus. Įėjusi į valgomąjį, ją radau be sąmonės, tas iškviečiau greitąją. Jos savijauta po skrandžio išvalymo, po truputį gerėją. Mielasis, galiu kai ko paprašyti?
-Sakyk, prašyk, ko tik tau reikia. Pasistengsiu padėti.
- Gal gali paskambinti Emiliui ir paklausti ar tik ne pas jį yra mano sesuo? Ji šią žinią sužinosi, jog tėtis susirado kitą moterį, pabėgo iš namų.
- Būtinai, paskambinsiu jam. Nors ne, geriau nuvažiuosiu pas jį, esu netoli jo namų.
-Ačiū labai. Iki, negaliu šiuo metu kalbėti. Paskambink, kai nuvyksi pas jį.
