Su Danielium nusprendėm, jog visgi šiandiena per daug sunku būtų man kalbėti apie šiandienos įvykius. Nutarėm, jog palauksim rytojaus ir tada aš jam pabaigsiu viską papasakoti. O šiandien likusį laiką nusprendėm praleisti prie Emilio sklype esančio tvenkinio. Taip gera, sutemus, kai dangų puošią mažytės žvaigždutės ir palydovai, mirkti vandenį kartu su mylimu žmogumi. Šią nakt nusprendėm, jog visgi visi pasiliksime nakvoti pas Emilį, pasinaudosim ta progą, jog nėra pas jį tėvų. Bemirkstant vandenį, prisiminiau, jog turėjau dar pranešti mamai, jog radom Marija. Ji dėl jos labai jaudinosi. Nusprendžiau, jog reikia pameginti jai paskambinti, nors vargu, ar jai leido turėti telefoną šalia savęs, gi ji dar šiandiena buvo tokia silpna. Išlipusi iš vandens ir susikusi į rankšluosti, nuėjau iki mašinos, pasiimti telefono. Einant link tvenkinio, bandžiau prisiskambinti mamai, bet neišėjo, vis tas pats "telefonas išjunktas, arba už ryšio zonos" Teisingai maniau, jog neleis jai turėti telefono šalia. Na tiekto, ryt reiks taip ar taip važiuoti pas ją į ligonine, tuo pačiu pranešiu, jog Marija atsirado, arba, jei ji bus nusiraminusi, nusivešiu ja kartu su savimi.
Naktį miegotį beveik nėjo, vis blogos mintys ir kivirčas su tėčiu, drąskė manąją širdį. Puse trejų nakties išgirdau šauksmą iš Emilio kambario . Iš karto pažadinau šalia gulėjusi Danieliu ir nubėgom pas Emilį į kambarį. Priartėjus prie jo kambario durų, matėsi jog iš jo kambario, grindimis bėga kraujas. Nesupratau iš kur jis. Pradariusi duris, aš suklupau, nes pamačiau savo seserį kraujo baloje... Nesupratau, kaip visą tai galėjo įvykti. Bandžiau ją kelti, prašyti, jog atsakytu. Bet ji buvo be sąmonės ženklų. Danielius su Emiliu įkėlė ją į lovą, nulipau į pirmą aukštą, ten Emilio mamos vonioje radau švirkšta ir reikiamų vaistų. Paėmiau juos ir greitai grįšusi pas juos, suleidau juos Marijai. Bijojau, jog ji gali būti nukraujavusi, bet tik po laiko sugalvojau, jog reikia sutvarstyti žaizdą, jog bent truputį pavyktu sustabdyti kraują. Visi nežinioje laukėm maždaug valandą, kol vaistai pradėjo veikti. Ji po truputį atsigavo, Emilis iškarto ėmė jos klausti, kas jai nutiko. Bet ji pamačiusi jį išsigando. Ji nukrito nuo stalo ir prarado trumpam atmintį. Jai tik aš, atrodžiau pažystama, bet ji mane maišė, su savo geriausią draugė. Emiliui skaudžiausia buvo matyti kaip jo mylima mergina jį atstumią. Paprašiau vaikinų, jog jei paliktu mane su Marija dviese. Turėjau aš jai viską paaiškinti. Buvo sunku, bet stengiausi ir ji šiaip taip mane suprato, tik jai visgi buvo sunku visuo tuo patikėti. Visą naktį taip ir prabuvau prie jos, tikėdamasi, jog ji atgaus atmintį. Paryčiui Danielius nunešė mane į lovą, nes užmigau sedėdama šalia Marijos, nustebau, kai puse dešimtos ryto, pabudau šalia Danieliaus. Iš karto puoliau į lauką ir nieko niekam nepasakiusi, užsivedžiau mašiną ir išvažiavau pas mamą į ligonine. Važiuojant vis mąsčiau " kodėl visos problemos mane užklupo būtent dabar? Danieliaus liga, mamos palūžimas, tėčio noras skirtis, Marijos galvos susitrenkimas... Jaučiausi palaužta, mane guodė tik tai, jog turėjau mylimąjį šalia savęs. Kuris niekad manęs nepalikdavo, visad būdavo šalia, net jei ir jį nenorom atstumdavau. Jis mane visad suprasdavo, mokėdavo paguosti ir tiesiog šiuo metu jis padėjo vien tuo, jog buvo šalia manęs. Galiausiai pasiekiau įvažiavimą į ligonines kiemelį, pasukau link jo. Dar maždaug dvi minutes važiavau ir galiausiai pastačiusi mašiną, išlipau iš jos ir nuėjau link ligonines pagrindinio įėjimo. Dėja, jis buvo dar užrakintas, tad teko eiti iš vidinės pusės. Gerai, jog bent tos durys jau buvo užrakintos. Įėjau į vidų ir neužilgo pasėkiau mamos palatą. Įėjusį į ją, pamačiau, jog mama lyg ir jau atisgavusi. Ji jau vėl buvo panašesnė į save. Nudžiugau, jig ėmė iš kart klausinėti kaip Marija. Pasakiau jai, jog radau ją. Gerai, jog daugiau nieko neklausinėjo apie ja, nenorėjau sakyti, jog Marija prarado trumpam atmintį, kol mama dar neatsigavo visiškai. Ši žinia galėjo ją sukrėsti. Ilgai negalėjau būti pas mama, nes buvau prižadėjusi Danieliu, jog susimatysim. Su juo susitikom prie mūsų pamėgto klubo. Jis iškarto paklausė...
- Mažyte, tai kaip dėl mūsų kelionės.
- Gal gali palaukti, kol aš atistatysiu ant kojų, nuo visų šitų gyvenimo išdaigų.
- lauksiu, kiek tik reikės.
