Mes ir jie

Ar matėt kada guminį namą? Tokį, kuris atrodo kaip medinis, bet gali išsitempti tiek, kad jame sutilptų begalinis skaičius gyventojų? Kaip tik toks namas stovi Vilniuje, Žalgirio g. 60.

Jau beveik du mėnesiai, kai kasdien stebiu, kaip namelis net braškėdamas pučiasi, didėja, sveikindamas vis naujus gyventojus. Vieni jų įmetami per tvorą, kiti randami kieme pavožti po kibiru ar ištraukiami iš šulinio dugno, dar kiti - "nukrapštomi" nuo gatvės, kur buvo partrenkti ir palikti numirti. Daug jų randami išbadėję ir sutrikę zyliojantys gatvėmis. Nelengva prasimanyti maisto ir pastogę, kai esi pratęs gyventi namų sąlygomis, o vieną dieną būni išspirtas lauk kaip atsibodęs žaislas.

Čia, guminiame namelyje, išmokstamos svarbios pamokos - draugystės, bendrumo, kantrybės. Taip, kantrybės namelio gyventojai turi daug, jie moka laukti. O svarbiausia, kad čia leidžiama laukti tiek, kiek tik reikės. Net jeigu pro kiemo vartelius jau senokai neįeina nė vienas draugo ieškantis žmogus.

Nusprendusi filmuoti dokumentinį filmą apie prieglaudą "SOS gyvūnai" nežinojau, koks bus rezultatas ir kokia pasibaigus filmavimams būsiu pati. Dabar, kai jau liko tiek nedaug, apie save žinau žymiai daugiau.

"Našlaitynas" planuojamas užbaigti 2011 m. pradžioje. Į premjerą pakviesiu atskiru dienoraščiu. Dabar - tik kelios akimirkos iš kasdienybės.

(Jeigu irgi esat iš tų, kurie negali nusisukti - www.sos-gyvunai.lt )