Dar nenukritai man tiesiai į rankas, kaip iš giedro naktinio
dangaus nukrinta visai netikėti lietaus lašai. Kaip laumžirgiai, giliam
vakare staiga apgaubia tą nejaukią, vienišą tylą. Protas ir širdis
sustingsta, tik bandau išgirsti švelnių smilgų siūbavimą girioje,
vabzdžių plazdenimą ore savo menkais sparnais. Tik pajusti atšiauraus vėjo gūsį ant savo lūpų, pirštais apčiuopti rūką ir pamatyti tavo akyse visiškai nuogą, juodą naktį, kuri vis prašosi įsileisti vidun. Akis paskausta nuo to blausaus, neaiškaus vaizdo. Širdis virpa nuo to abstraktaus ir nenusakomo jausmo ir aš skaičiuoju jos dūžius, bandydama juos sutapatinti su tavaisiais, nors tu vos girdimas man esi. Ausyse ima spengti tyla, panaši į lietaus nulietais bėgiais aštriai slystantį traukinį.
