...

Mes, žmonės, taip dažnai nesuprantame vieni kitų ir nemokame pastebėti kai žmogui sunku. Mes mokame pastebėti ašaras, kai jos jau rieda skruostu. Jei gyvenime tenka kentėti, tai bent jau žinai, lauki, tikiesi, kad po to bus geriau. Bet kai lauki ir tavo viltys pradeda dūžti, eini per šukes susipjaustydamas kojas. Iš skausmo plyšta širdis... Tada supranti, kad nebėra prasmės gyventi, nes gyvenimas per daug greitai viską duoda, o po to atima! KAM reikalingas tas džiaugsmas, kai po to nelieka nieko, tik prisiminimai... Prisimeni tai, lyg kokį sapna, kuris niekada nebepasikartoja... Sako, kad viskas gyvenime kartojasi! Bet tai netiesa. Nebegalima dar kartą lygiai taip pat sudainuoti dainą, pasakyti tų pačių žodžių, negalima dar kartą taip mylėti, nes širdis jau tuščia... Rodos, atidaviai žmogui viską, o atgal negavai nieko. Ir lieki su tuščia širdimi, lyg nereikalingas daiktas, kurio negalima išmesti...