Prieš metus laiko aš leidausi Basanavičiaus gatve žemyn, į Trakų gatvę, bet jau nebe su sese ir ne viena, o su draugu už parankės, kas įdomiausia, kad ir tu nebebuvai vienas, o su draugu. Jo išvaizda man priminė panką. Džiaugiausi dėl to, kad draugų turi, kad draugauji su tokiu, kuris paprastas kaip penki centai, kad jis nebando riesti prieš nieką nosies, kaip kad ankstesnis tavo draugas. Nespėliojau anuomet, ar pasilabinsi, ar ne... Bet man buvo tikrai nedrąsu ir gal net netikėta, kad tada taip ėjom tiesiog vienas priešais kitą. Nedrįsau nieko pasakyti, tik buvau akimirkai nustėrusi. Bet šiurpuliukų nejaučiau, kaip tada - vaikystėje. Gal kad buvau su nauju draugu, kuris dar iki šiol tebėra su manimi..." - kalbėjai nesiliaudama ir lyg sunkdama iš savęs žodžius. Nežinau ką jie reiškė man. Nežinojau ar reikia man kažką jausti, gal kaip visada sugerti ir padėti į pasąmonės stalčių prie kitų tokio tipo jausmingų laiškučių? - "Viskas gerai, gyvenime mes dar ne kartą susitiksime. Gal ir vėl mes būsime su skirtingais žmonėmis už parankių, bet juk mes... Tai tie patys - aš ir tu, tie patys kadaise smėlio dėžėje žaidę vaikai." - Kažką turėjau pasakyti, bet negalėjau. Tylėjau ir žiūrėjau i jos nosies galiuką. Ji ir negirdėtų. Patylėjusi, kalbėjo toliau. - "Turiu tau pasakyti šį bei tą, ko dar niekam nesakiau ir nebesakysiu. Tu privalai tai žinoti vienintelis. Turiu ir sau tai prisipažinti. Aišku, man velniškai sunku, bet turiu ryžtis... Aš. Esu tik Gelmina - Balta Varna. Žinai. Ta Balta Varna yra priklausoma nuo s e k s o. Štai..."
