Kad ir ką bedaryčiau, visi mane stebi, visų akys nukreiptos į mane. Bet mato ne tai, kas manyje... gal tik nujaučia, bet aš žinau kad mato ne tai, ką jaučia. Juk viskas taip paprasta.
Dabar sėdžiu ant lovos krašto užpakaliu minkštai įsitaisęs ant pagalvės. Vis dar vienas vienišas vienišius. Nežinau ar amžinas, sako kad amžino nieko nėra. Bet ar galima tikėti tuo, kas neaišku? Sėdžiu ir stengiuosi išlikti ramus, išlikti nepakitęs. Man patinka būti ramiam. Bet už tai manęs nevertina. Net atvirkščiai... pasaulis vertina būtent neramias sielas. Jomis tik pasirūpina. O aš net negaliu suformuluoti savojo charakterio tipo. Bet juk tai mano saugumas. Tas garantas kuriuo galėčiau remtis. Aš toks ir toks... Ir ką dabar padarysi... O taip negaliu sakyti, nes nežinau koks galiu būti jau kitą akimirką. Susisuku savame kiaute ir man jau šilčiau...
Daug mąstau apie save.