Pradėkime nuo to, kad „au pif“ prancūzišku žargonu reiškia „iš nosies“, o lietuviškai tai atitiktų posakį „iš akies“, o gal net tiksliau „belekaip“.
Taigi, jau daugiau nei mėnesį ryškinimo puode gulėjo suvyniota ir ryškinti paruošta juostelė (FP4+ Iso125). Niekaip neprisiruošiau jos išryškinti, vis nebuvo laiko. Vakar nusprendžiau, kad jei neturiu laiko tinkamai išryškinti, ryškinsiu belekaip. Ir jau kas gausis – tas ir gausis. Na, o jei jau ką nors darai belekaip, tai belekaip daryti reikia viską. Pasirinkau tinginio ryškinimo metodą – „stand“ tipo ryškinimą Rodinaliu, kuris iš esmės yra viską sumesti į krūvą ir palikti likimo valiai. Paskalavau puodą su juostele kelias minutes krano vandeniu. Po to į kitą indą iš krano pripyliau šalto vandens puslitrį, iš akies pamatavęs maždaug vieną trisdešimtpenkinę dalį standartinės juostelės dėžutės pripyliau Rodinalio. Pamatavau temperatūrą, 13°C, pasakiau – tebūnie, ir supyliau viską į ryškinimo puodą. Pažiūrėjau, truputį po dvylikos, prasideda pietų pertrauka.
Šiuo metu pietų pertrauka man yra pats darbymetis. Viską palikau ir nuvažiavau namo perdažyti kambario durų staktos. O kadangi staktos perdažymo menas priklauso tiksliųjų mokslų ir amatų kategorijai ir paprastam plebėjui šį meną įvaldyti nelengva, su tais dažais užtrukau veik pusantros valandos.
Grįžau, ryškaluose juostelė pragulėjo valandą keturiasdešimt. Pamatavau temperatūrą – 16°C. Procesas turėjo būt lėtesnis nei įprastos temperatūros. Tačiau reikia nuoseklumo – kadangi ryškalo koncentracija yra belekokia, temperatūra taip pat belekokia, tai matyt ir laikas gali būti belekoks, ar ne? Gerai, spjoviau, išpyliau viską, sustabdžiau, pafiksavau 10 minučių belekokiu jau greičiausiai pasenusiu fiksažu, irgi tinginio metodu, beveik nevartydamas. Praploviau vandeniu, po to vis tik įmerkiau į distiliuotą vandenį. Čia jo distiliuotumas gana sąlyginis, nes jį jau naudojau kokiai dvidešimčiai juostų, tad įvairaus plauko chemijos koncentracija tame distiliuotame vandenyje irgi buvo belekokia.
Ištraukiau, pakabinau džiūti. Iškart pamačiau, kad ryškinta nepakankamai ir galėjo juosta pamirkti dar kokią valandžiukę. Na, nieko tokio, kažkoks rezultatas vis tiek yra, skanuojant reiks užkelt lygius.
Kai išdžiūvo, išdžiūvo kuo tiesiausiai, kaip tik skanavimui – jau anksčiau esu pastebėjęs, kad jei plauni šalčiau, tai ir juostelė visada mažiau susisuka. Sukarpiau, nuskanavau, aišku teko kelti visus lygius, nes viskas buvo keliomis padalomis per tamsu.
Rezultatai... hmm
Kaip čia pasakius... Visų pirma, distiliuotas vanduo – nebelabai distiliuotas. Nėr taip, kad būtų vien dėmės, bet jų yra po vieną kitą trečią kadrui, nors ir ne visuose.
Po to – fotoaparato klausimai. Tai bandomoji juostelė, fotografuota mano „naujuoju“ OM-1. Fokusuoja arčiau nei rodo ant fokusavimo ekrano, tą reiks reguliuot. O gal ir ne, nes matau, kad objektyvas greičiausiai yra gavęs į klyną – plačiau atvėrus diafragmą nuotraukose matosi, kad fokuso plokštuma eina visiškai skersai. Sakau objektyvas, nes nepastebėjau jokios paties fotoaparato deformacijos. Fokusas gerokai arčiau kairėje ir keliaujant į dešinę tolsta. Privėrus diafragmą ryškumo gylis padidėja ir viskas maždaug išsilygina. Reiks pasiskolint kokį kitą objektyvą pabandyt, ar tai tikrai objektyvo kaltė. Taip bus paprasčiausia patikrint.
Ryškinimas – negana to, kad nepakankamas, dar paliko pilna visokių nežinomos kilmės artefaktų. Negali skųstis – belekaip ryškinant belekaip ir gaunasi. Vienaip ar kitaip, šioks toks įrodymas, kad tinginio metodu irgi galima gauti kažkokių rezultatų. Įdedu keletą vaizdų pasižiūrėjimui.
Olympus OM-1, 50mm, Ilford FP4+, Rodinal 1:???, 1:40h
Tiek,
v.
