Tada vidurnaktį kai stovėjai priešais mane ant savo namų slenksčio ir gatvėj nebuvo nė gyvos dvasios ar tavo meilė nebuvo įgavusi dieviškosios galios kai tavo rankų žieduose ėmė bręsti pavasarinis bičių medus o buvo spalis ir nešvarūs girtuokliai per dieną būriavosi ir spjaudė iš savo nešvarių žiočių ant šaligatvio šalia tavo durų bet tas nepakartojamas kartas leido man pamiršti kuo aš silpnas ir tuščias tavo akiduobių šviesa buvo mano kūno aliejus tai buvo sapnas po sapno prieš tai dažnai sapnuodavau jūrą ir švelnius lyg tavo oda debesis ir mėlyną bei išlenktą lyg tavo kūnas dangaus skliautą buvau skaitęs kad tai reiškia ne daugiau nei moters kūno alegorija dabar imu suprast kad niekas išskyrus tavo veidą tavo kūną ir sielą nebėra svarbu ir dar tada naktį girdėjau kaip pilies sargas užrakina miesto vartus aš žinoma likau už jų visą naktį klajojau po dykumą po birželio gaivios nakties rasą stengdamasis nuspėti kas manęs laukia dabar sužinojau kad tai tu tavo lūpos jos atrodo gosliai tarp jų atsiranda pano švilpynė ir visai nepriklausomai nuo tavo noro ima sklisti melodija panaši į mano vaikystę ir į tą laiką dar be tavęs mano keistą prietarais ir žalios žuvies žvynais apsitraukusią paauglystę kurią tu išbudinai vidurnaktį mano rankose nėra nieko ką galėčiau padovanoti tau šią akimirką nebent pačios rankos nuo kurių vis dar byra vaikystė kaime matydavau kaip rūpestingai žmonės skerdžia žuvis kaip maudo savo plaštakas vandens vaikų viduriuose ir kraujyje ir kaip blaškosi sužalotom žiotim ešeriai tinkluose nes jiems gaila mūsų kurie charono valtyje būsim susirakinę ir sustingę nes ir mūsų žvilgsnyje į ten nebeliko nieko vyriško paklausk stipruolio nuskusto kuris vakar prieš vamzdį stovėjo ir kitam jo gale šviesą regėjo nes ir kulkų nebeliko nei auksinių nei sidabrinių ką tokiomis šaudytum na nebent nojaus balandį užmiršusį kur turi grįžt su alyvos šakele ją tau atnešiau dabar dangus virš mano galvos juodas jis yra tobulas žemės atspindys ir nėra reikalo degint smilkalus nes dar neaušta ir nėra ką garbint net degtukų nėra visur tamsu tik tavo akyse dega amžinosios užuomaršos žvakės ir kvepia naktiniai tepalai ir aliejai kuriuos atsivertėlė magdalietė išpylė ant išganytojo kojų prastesnį aliejų žydės pildavo į keptuvę kai vandenų vaikus paskerstus voliodavo aukso trupiniuose prieš čirškindamos imk šį netikrą auksą už kurį jau nieko nebenusipirksi jų akys ištroškusios pirkti įdomu ar įmanoma nusipirkt stebuklą norėčiau nusipirkti tai kas neįkainojama gintaro kambarį kuriame po brangiu baldakimu raudonuose nuo kastyčio kraujo pataluose miega vandens karalienė noriu nusipirkt tavo vaikystę lyg videojuostą kiekvieną dieną ir naktį tarp išnykusių gyvūnų rūšių sukurtuose ir netikrais baldais tačiau tai neslopina pasigėrėjimo apstatytuose kambariuose noriu nusipirkt tavo papuošalus kurių neberasi nė vienoj parduotuvėj maistą ir gėrimus ir kvapus kurie tūkstančius kartų keisdavosi lėtai slenkant tavo namų salėmis noriu tavo drugelių ir džiovintų gėlių kolekcijos tu gerai žinojai kad tai kas parašyta be raidžių yra vertingiau už vertingiausią poeziją ir šventąjį raštą nes visa byloja lemtį ir sudžiūvę gėlių žiedai visai nepanašūs į tavo delnus į kuriuos bitės skrenda ir žiemą ir pakąsti drugelių sparnai vis tas išprotėjęs laikinumas nes švinta ir dar per anksti pranašauti kad tikrai nebus mirties karalijos.
KASPARAS POCIUS
