Labiausiai patinka toji atkarpa kai išeinu iš miško, pamatau prieš akis kopas, saugančias jūrą, nuo išorinio pasaulio, o gal pasaulį nuo jūros. Mažas stabtelėjimas - ypatingas veiksmas, po kurio atsiduri kitame pasaulyje. Seniau juodos jūros bangos mane visada atkakliai tempdavosi į savo begalybę, dabar jau galiu retkarčiais ramiai prisėsti ir jas stebėti, o jeigu dar saulės spinduliai paauksuoja paviršių, tada belieka tik siurbti laimę bangų mūšos tyloje, ir šypsena nevalingai didėja, kol pradedi vos girdimai juoktis, bet žinai, kad neverta sudrumsti šios ypatingos vietos garsų ir susitramdai, tačiau akys, išdavikės, juokiasi taip, jog jūrą papildai dar vienu sūrstelėjusiu laimės lašeliu...