Ruduo, kai namai kvepia obuolių pyragu. Kai išlipus iš vonios nupurto šaltis. Kai iš lauko grįžti varvančia nosim ir nušalusiais pirštais. O eidamas namo svajoji apie arbatą ir pledą (net jei vos numetus ant sofos šaltį sukaupusius drabužius, šios mintys išgaruoja). Ruduo, kai saulėtą dieną, nepaisant vėjo, draikančio plakus, geri akimis šiltas lapų spalvas. Ruduo, kai visur pilka, purvina, teška balos...kai atsirišus batraiščiui dvejoji, ar atrištu batu pasiektum tikslą, nes nenori ištraukti rankų iš šiltų kišenių... Ruduo, kai sode grėbi lapus, per rankas ropinėja vorai, neišleidi nė garso, nes jau pripratai.
