Laivas išplaukia
Lietus pila be pertrūkio. Laikraščių antraštės šaukia apie pavojų Europoje. Rytoj – rugsėjo ketvirtąją – išplaukia mūsų Piriapolis .
Gavau nuo Lietuvos šachmatų federacijos pirmininko ir Seimo sekretoriaus oficialų laišką, pranešantį, kad esu patvirtintas Seimo kandidatu ir, plaukdamas šiuo laivu, tik truputį pavėlavęs spėsiu į sesijos atidarymą. Išvykęs po mėnesio, galbūt prarasčiau mandatą.
Svarstau, kaip pasielgti. Komanda vienbalsiai pataria važiuoti.
Bet juk prasidėjo karas. Jei aš vienas kaip nors parvažiuosiu, kas bus su jais.
Nueinu pasitarti su pasiuntiniu. Jis irgi manąs, kad turiu vykti į Lietuvą. Tada klausiu tiesiai, ar įsipareigoja pasirūpinti komanda, jei karas sutrukdys grįžti. Ne – kategoriškai ne . Neturįs lėšų, o mes – jokių instrukcijų, kur būtų nurodyta, ką privaląs daryti.
– Bet juk tai mūsų valstybės komanda.
– Neturiu instrukcijų.
Nėra bjauresnės būsenos už dvejonių paralyžių.
Kaip nepriklausomybės kovų savanoris su dviem broliais, taip pat savanoriais, gavau žemės – iš grafo Mykolo Stanislovo Kosakovskio rekvizuotą Skačiūnų dvarą. Vyriausiasis brolis pasirinko kario profesionalo kelią. Jis – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Antrasis brolis, sužeistas kare, tapo invalidu ir mirė. Likau ūkyje. Dirbau apylinkės, paskui valsčiaus taryboje. Visur tvirtinau: Lietuva – žemės ūkio šalis. Tik pagerinus gyvenimą kaime, sustiprės valstybė. Tam reikia turėti planą ir jausti atsakomybę. Aštriai pasisakydavau prieš administratorių ir valdininkų bukumą. Tapęs Seimo nariu galėčiau daugiau šioje srityje nuveikti. https://www.atletas.lt/lt/sporto-inventorius/laisvalaikis-zaidimai/sachmatai-saskes-domino
Bet ! Dabar aš Argentinoje, su šachmatininkais. Man patikėti penki jauni žmonės – komanda. Tikrovės pasaulyje jie kiek vaikiški. Galvoje vien šachmatai. O kaipgi kitaip: žaidžiant šachmatais, privalu galvoti tik apie šachmatus. Jais rūpintis įpareigojo valstybė. Negaliu atmesti pareigos, prisidengęs tariamu jos menkumu. Visus kaip sirenų giesmės vilioja menamai dides nės užduotys, aukštesni postai.
Viskas aišku – lieku. Nesvarbu, kad grįžęs netapsiu Kauno kavinių liūtu, o smilksiu kaime.
Nunešęs laiškus į paštą, nueinu į prieplauką pažiūrėti, kaip Piriapolis išplaukia į Europą. O su juo – mintys, viltys, svajonės.
