[b][i]Mes dažai mylim, bet dažnai ir nekenčiam... /
dažnai atstumiam bet dažnai ir isileidžiam i save...
kodėl ?
Dažnai klausiu savęs to paties...
ir kas karta randu vis kažką naujo..
atrodo gražu tai ka matai..
bet gražu yra jausmai..
kai gali apkabint, pažvelgt giliu žvilgsniu...ir nieko nepasakęs, neišgirdęs..
gali suprasti...suprasti ir plačiai nusišypsoti..
savo šypsena nudžiuginsi bet ką...
net gi ta kuris atrodo beviltiškai, ta kuris verkia,ta kuris be viltis ir ta kuriam to reikia...
tada kai buna sunku žiuri į save ir nesupranti kodel pasaulis toks žiaurus...
bet jis ne toks...
be nelaimes nebus laimes..ir gyventi nebus idomu bei prasminga...
pasaulis nėra pilkas..jis splavotesnis labiau už vaivorykštę kuria mes matom realybėj....
ir niekas nepaneigs kad mumyse yra viltis kuri mus veda tolyn.. kurios dėka mes siekiam. pasieke džiaugiames..ir tai mus daro stipresneis ~
