Užuodžiant sudžiuvusios žolės kvapą, pasigedau Tavųjų rankų šilumos.
Išeiti pasiryžai: Ar Tu tikrai žinai teisingą kelią?.. Kartojau sau mintyse, bet nutylėjau...
Vis dėl to saulė ėjo vakarop, nepavyko mums jos sugrąžinti...
Ji mirdavo kas vakarą, žadėdama prisikelti iš naujo ryte,- mes laukdavome jos kartu.
"Miegok mažyle, miegok ramiai", aštrus it peilis per šilką sklido šilti žodžiai iš Tavęs,
ilgiuosi jų, ir Tavųjų lūpų prieš miegą, kaip medaus vasarą gėlė.
