Tau atrodo, jog dabar, būtent dabar išsiskleidė didžiosios esmės, didžiojo supratimo sparnai ir jau tik nuo tavęs prilausys, ar sugebėsi pakilti virš mažo ir didelio triukšmo, virš smulkmenų, virš trapios prieinamybės. Tau atrodo, kad šiuo metu esi labai tvirtas, geras ir gražus – tvirtumas, gėris ir grožis visų pirmą susijęs su atlaidžiu šypsniu, su tyliu noru padėti kitam, nereikalaujant jokio atlygio. Regis, pajutai tai, kas yra nujaučiama, neapčiuopiama, kas žmogų taurina. Kažkas pašnibždėjo tau: dirbk, dirbk, dirbk – nesiskųsdamas, nedejuodamas, dirbk, bet visada turėk laiko įsižiūrėti į akis, į debesis, į akmenį, įsiklausyti į žodžius, garsiai ištariamus ar įsivaizduojamus, juk esi tam, kad atkarpėlę amžinybės pasvertum savaisiais principais, savaisiais veiksmais, savaisiais rūpesčiais. Kažkas trumpam sustabdė tave, kad suklustum, kad suabejotum, kad užsirašytum, kitam pasakytum. Ir tas momentas buvo labai šviesus, saldus ir kerintis.
[s.m.]
