Prisiminiau, kad neseniai buvau parašiusi neilgą rašinėlį, kurį sumaniau pritaikyti prie vienos taipogi nesenos fotografijos.Ji pritaikyta, manau, teksto pabaigai. 
Lijo kaip niekad. Pušyse matyti poetų išvykstančios mūzos. Prisiminimui, jos palieka po balkšvą vaivorykštę; Ne ne.. Tai- dovana ne menininkams, o gaivai. Lašai merkia viską. Visus dangaus sodus išmaudo mažyčiais šlapiais kristalais. Kiekvienas žolės stiebas nulinkęs. Jo esybė negali atlaikyti tokios naštos. Silpni.. Silpni.. Silpni.. Vis kartoja aukščiau išaugęs serbentas. Jis nesupranta. Nesuvokia, kad žali kotai įaugę į žemę- tik trumpalaikis dekoras. Virš pasipūtusio žiuri, megą pradėjo šnypšti rūkas. Pilkas, nuobodus dūmas, kaip žuvėdros klyksmas pasklido po apylinkes. Pakėlus akis, pamačiau apledįjusį, susigėdusį balioną. Neaukštai, bet patogai įsitaisęs kamuoliukas nejudėjo, nes jei tai padarys, kiekvienas supras, kad jau rytas, o tos ramumos, kuri klykia, jis nepamatys iki kitų sekundžių..
Staiga lietus nurimo. Pasirodo, tai tebuvo rasa lašėjusi nuo saulėgrąžos veido. Netyčia žvigsnis nuslydo žemyn.. Pasileidusios bangos. Liko tik džiaugsmingai sušlapti.
