Jei priimtume kaip status quo, kad žmonės be incognito jėgų įsikišimo ruošiasi susitvarkyti juos supančioje aplinkoje patys, tai tam, sakyčiau, jau seniai atėjo pats tas metas. O iki to laiko suinteresuotieji nieko taip ir nekeist nuolat imasi bet kurios ką tik užgimusios naujos situacijos kaip galima greičiau keist į nieko čia jau ir nebegalima bepakeist atrodysiančią. Taip ir vyksta, ką galima pavadint nieko jau ir nevyksta, žmonių gyvenimui vis labiau panašėjant jau nebe į gyvenimą, o į jo simuliavimą. Žmonės auklėja jau vaikus jiems gyventi po-žmonių amžiuje, ruošia juos būtent tokiam jų likimui. Tai tiesa, nuolat tampanti tiesa.
