Kartais jaučiu lyg stovėčiau vietoj ir tarsi laikas aplenkia mane, skrieja, užgoždamas ir pasiimdamas žemės rutulį, o aš tik stoviu ir stebiu viską iš šalies.
Kartais jaučiuos nepaliesta laiko ir perpučiama vėjo. Arba lengva kaip pienės pūkas, pakilusi nuo žemės ir skriejanti savo minčių link. O kartais jaučiuos lyg vanduo, skaidrus ir permatomas, nestovintis vietoj, besikeičiantis, bėgantis ir tyras kaip kalnų šaltinis. Kartais aš būnu saulė, kaitri ir deginanti ir žemė alsuoja prisigėrus mano spindulių kvapo ir šiltos versmės. Retkarčiais aš tampu debesimi, tyliai plaukiančiu žuvimi pro tavo galvą ar tuoj praplupsiančiu gaiviu pavasario lietum ir skriejančiu dangaus ir viesulo žirgais virš klonių ir laukų, miškų ir pievų. Kartais aš būnu ugnim, niokojančia liepsna ar stingdančiu ledo žvilgsniu. Kartais aš būnu šešėliu tavo kambario sienom prabėgančiu ir tyliai besiliečiančiu prie tavo minčių pirštų galiukais. O kartais aš tiesiog būnu žmogum, mylinčiu, kenčiančiu, besidžiaugiančiu vien tuo, kad esu. Kad būnu. Kartais...
