Dar tai,kas nuo vienuoliktosios kovo liko.Nuoširdžiausia tądien buvo himnas(dainavo kas kaip sugaba-ir gerai!),skanūs šaltibarščiai su draugais kavinėj,akimirkos,kai kūno kultūros mokytojas kilnojo anūką(nenufotografavau) ir vaiko,sėdėjusio ant tėčio pečių, rankų darbo kreivai piešta vėliava.Na,ir dar graži mergaičiukė,kurios daug proifotografavau.Ji vienoj nuotraukoj rankytę laiko lyg Dolskio statulą Kaune(ją parėmė Kernagis).
Žinot,grįžo kažkoks (pasi)tikėjimas valstybė,Lietuva ir mažas pasigerėjimas savo provincialiu miestu.Gal mes ir nemiestietiški,kaip vilniečiai,bet visgi kažkuo žavūs.Pažiūrėkit...
