„Keistas reikalas ta fotografija – tu viso labo pasitiki savo akimi, bet negali neatskleisti sielos“ – Inge Morath.
Per savo gyvenimą Inge Morath publikavo apie 30 monografijų. Ji sugebėjo dirbti visoje eilėje žanrų: peizažas, portretas, architektūra, reportažas, tačiau manoma, kad patys stipriausi jos darbai yra gatvės fotografija, kai ji fotografavo paprastus žmonės.
Gimė Ingeborg Morath, labiau žinoma kaip Inge Morath, 1923 metų gegužės 27 d. Austrijoje, Graz’e. Inge tėvai buvo mokslininkai, dirbo įvairiuose Europos universitetuose ir dukrai suteikė puikų išsilavinimą. Greičiausiai iš tėvo, kalbininko pagal profesiją, Inge paveldėjo gabumą kalboms ir jau vaikystėje puikiai kalbėjo prancūziškai.
Inge seneliai dažnai važiuodavo ilsėtis į Karlsbad’ą (davar Karlovy Vary, Čekija) ir ją imdavo su savimi. Čia jie susipažino su pakankamai daug rusų emigrantų. Vakarais, sulaikiusi kvėpavimą, Inge klausydavosi jų pasakojimų apie apie Rusiją, o Inge tėvas pas kunigaikštį Gagariną ėmė rusų kalbos pamokas.
„Tiek kiek aš save pamenu – aš visada norėjau nuvažiuoti į Rusiją“,- savo knygoje rašo Morath. „Ne, ne į Tarybų Sąjungą. Vieta apie kurią aš svajojau nuo vaikystės neturėjo politinio pavadinimo“.
Pirmoji Morath pažintis su avangardu įvyko 1937 metais, nacių organizuotoje parodoje „Entartete Kunst“(Išsigimėlių menas). Šios parodos tikslas buvo iššaukti žmonių pasipriešinimą šiai meno rūšiai. Apie šią parodą, vėliau, nes tuo metu buvo leidžiami tik neigiami atsiliepimai, Morath rašė „man labai patiko visa eilė piešinių, o Franc Marc’o „mėlynuosius arklius“ aš tiesiog įsimylėjau.
Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, pradžioje Inge dirbo vertėja, o vėliau susidomėjo žurnalistika ir pradėjo rašyti.
Fotografija Ingeborg susidomėjo1950-ųjų metų pradžioje, kai dirbo pokarinėje Vienoje kartu su fotografu Ernst Haas. Ernst’as fotografavo, o ji rašė straipsnius. 1950-ais metais, slėpdama savo Leika fotoaparatą po parandža ir slaptai fotografuodama apvažiavo Iraną.
1951 metais Inge išteka už už britų žurnalisto Lionel Birch ir persikelia gyventi į Londoną. Tais pačiais metais kelionės į Veneciją metu ji pradeda fotografuoti. „Man tapo iš karto aišku, kad nuo šiol aš būsiu fotografė“,- rašė ji.“ Morath mokėsi fotografuoti pas tuometinį „Picture Post“ redaktorių ir agentūros „Report“ vadovą Simon Guttman’ą. Kai Guttman’as jos paklausė, kodėl ji nori fotografuoti, Morath atsakė, lad „po visos nacių izoliacijos aš pajutau, kad fotografija yra mano kalba“. Kelis mėnesius, dirbdama Guttman’o sekretore Morath turėjo galimybę ir fotografuoti ir pardavė savo pirmąsias atidarymų, inauguracijų, parodų ir t.t. nuotraukas naudodamasi pseudonimu „Egni Tharom“ – jos vardas ir pavardė iš kito galo.
Neužilgo, Morath išsiskiria ir persikelia į Paryžių. 1951 metais ji tapo garsaus prancūzų fotografo Henri Cartier-Bresson asistentė. 1953 metais, Inge parodo savo pirmąją didelę fotoistoriją „Dirbantys kunigai“[1] Robert Capa ir jis pakviečia ją tapti „Magnum“ fotografe ir 1955 metais ji tampa fotoagentūros „Magnum“ nare – antra moterimi agentūroje po Eve Arnold.
1950-ųjų pabaigoje, fotografuodama agentūrai, Morath daug keliavo po Europą, Aziją, Afriką ir Šiaurės bei Pietų Amerikas. Kaip ir daugelis „Magnum“ fotografų, Morath daug fotografavo ir filmų kūrimo metu.
1955 metais ji išleidžia savo ispaniškų nuotraukų albumą „Guerre à la Tristesse“.
1962 vasario 17 dieną, Inge išteka už dramaturgo Arthur Miller ir persikelia gyventi į JAV. 1965 metais, išsipildo sena Inge svajonė – ji su vyru pirmą kartą apsilanko Tarybų Sąjungoje, kur tuo metu buvo rodoma Miller’io pjesė „Žvilgsnis nuo tilto“.
Miller’iai iš anksčiau buvo pažįstami su Jevgenij’um Jevtušenko[2], o atvykę susipažino ir su Andrei’um Voznesenskij[3] ir poetai supažindino juos su savo draugais. „Bendravimas buvo labai ribotas“,– pasakojo Inge. „Reikėjo būti labai atsargiais – viešbutyje kalbėjome tiktai apie orą, o visą kitą rašėme ant lapelių ir perdavinėjome vieni kitiems. kai lankydavomės pas ką nors svečiuose, būdavo įstatomi pieštukai į telefono diskus, telefono rageliai apkraunami pagalvėmis, o muzika paleidžiama visu garsu. Į tai buvo galima žiūrėti kaip į kiek pavojingą nuotykį, bet aš gyvenau nacistinėje Vokietijoje ir žinau kuo toks nuotykis galėjo pavirsti“.
Vėliau, 1969 metais jie išleidžia knygą „In Russia“ su Inge nuotraukomis ir Arthur’o tekstu.
1972 metais Inge apsilanko Kinijoje ir nuo to laiko Kinija ir Rusija tapo jos mėgstamiausios kelionių vietos. Ji net išmoko rusų ir kiniečių kalbas, kas yra beveik didvyriškumas europiečiui. 1991 metais išėjo jos fotoalbumas „Rusijos žurnalas“ (Russian Journal), kuriuose tekstus rašė Jevgenij Jevtušenko[2] ir Andrei Voznesenskij[3]
Nuo 1985 iki 1990 metų Inge Rusijoje lankėsi kiekvienais metais.
Per savo gyvenimą Inge išleido begalę savo knygų ir albumų, kurie ir dabar išleidžiami iš naujo.
Inge, mirė nuo vėžio, 2002 metų sausio 30 dieną, sulaukusi 78 metų.
2003 metais Inge atminimui, jos šeima įkūrė fondą „Inge Morath Foundation“, o agentūra „Magnum“ įkūrė jos vardo premiją, kuri kasmet skiriama moterims fotografėms iki 30 metų.
„Dirbantys kunigai“ buvo prancūzų katalikų bažnyčios iniciatyva supažindinti kunigus su įprastu gyvenimu ir įdarbinti juos tokiose vietose kaip automobilių gamyklos ir t.t. ↩
Jevgenij Jevtušenko - rusų poetas, novelistas, prozaikas, režisierius, scenaristas, publicistas ir aktorius. ↩