 | |  |
|
2008 6 14 14:30
Kontrastingų spalvų naudojimas
Spalvos daro mums didelį poveikį,, nes perteikia nuotaiūką, nuo jų priklauso, kaip mes interpretuojame vaizdą. Ryškios spalvos gali sukelti energijos pojūtį, o jei tarp jų yra iterpiamos nedidelės kontrastingų spalvų zonos, jos gali patraukti žvilgsnį prie tam tikros vaizdo dalies.
Spalvų kontrastas yra kuriamas sugretinant pagrindines spalvas: raudoną, mėlyną ir geltoną arba greta vienos pagrindinės talpinant papildomą spalvą: žalią, oranžinę ir purpurinę. Didelės kontrastingų spalvų zonos gali pakenkti objekto formai, gali arba išardyti vientisumą arba padėti užmaskuoti detales. Ir nors spalvų naudojimas priklauso nuo fotografo, turėtu būti kuriama ryškių ir blankių spalvų pusiausvyra.
Spalvų harmonijos suvokimas
Būtu idealu, jei nuotraukoje būtų pagrindinis objektas ir pagrindinė spalva, o visos kitos spalvos būtų papildomos ir tik paryškintu svarbiausia elementą. Jei kalbėtume apie nuotaiką, kompozicija, sudaryta iš harmoningų panašių atspalvių tonų, veikia raminamai, o kompozicija, kurios pagrindas yra kontrastingos spalvos, rėžia akį.
Tačiau netgi kontrastingas spalvas galima suderinti taip, kad sukurtume harmoningą vaizdą, jei fotografuodami pasitelktumėte tinkamą apšvietimą. Apšvietimas gali daryti poveikį spalvoms, bet jas galima paveikti eksponuojant: išlaikyti trumpiau, kad poveikis būtų nedidelis, arba kiek pereksponuoti ar panaudoti spalvotus filtrus, kad sumažėtu spalvų kontrastas.
Formos panaudojimas
Vienas iš patogiausių būdų panaudoti formą nuotraukoje – fotografuojamo objekto kontrastas su aplinka arba tonu ar spalva. Objekto, turinčio daug detalių, forma gali būti pabrėžta fotografuojant jį ramiame nheutraliame fone, kuris nepatrauktu dėmesio. Kita technika – kontrasto padidinimas naudojant specialią apšvietimo schema, kaip darytumėte fotografuodami siluetą, kad išnyktu visos detalės, o pagrindinis objektas įgautu ryškų grafinį panašaus gilumo kontūrą.
Objekto forma nėra fiksuota, todėl galite keisti jo išvaizdą keisdami savo fotoaparato poziciją – fotografavimo rakursą.
Fotografuojant iš apačios galima sumažinti objekto ar kai kurių dalių dydį, paverčiant vienas vizualiai didesnėmis už kitas. Galite ir jūs bandyti – pasirinkdami netikėtą rakursą sužaisti fotografuojamo objekto netikėtomis formomis.
Šviesių ir tamsių tonų naudojimas
Žodis tonas reiškia bet kokios nuotraukos, negatyvo ar skaidrės vienodo ryškumo zoną, kuri gali būti atskirta nuo šviesesnių ir tamsesnių dalių. Kraštutiniu atvėju nuotraukoje gali būti tik du tonai – juodas ir baltas, be jokiu pilkų atspalvių tarp jų. Tačiau dažniausiai kadrai komponuojami naudojant visą platų pustonių spektrą tarp šių dviejų kraštutinių tonų.
Tonas taip pat naudojamas perteikti vaizdo vizualinę svarbą – suvokiamą kaip tamsa ir šviesa. Nuotrauka, kurioje dominuoja niūrūs tamsūs tonai ir juoda spalva, vadinama „prislopinta“, o kurioje vyrauja šviesios spalvos ir balta, vadinama „paryškinta“.
Šie apibūdinimai nesiejami tik su nespalvota fotografija. Spalvota nuotrauka taip pat gali būti apibūdinama kaip „prislopinta“ ar „paryškinta“. Kalbame apiue atspalvių naudojimą perteikti spalvos intyensyvumą. Pilkos spalvos tonai taip pat veikia mus, lemdami mūsų spalvų suvokimą. Nuo šio suvokimoiš esmės ir priklauso objekto šviesos intensyvumas ir fotografavimo kampas – tad jūs galite manipuliuoti šiuo efektu.
Formos pabrėžimas
Kadangi forma perteikia dvimačius objekto kontūrus, ji lengvai atpažystama, net jei objektas apšviečiamas iš nugaros ir nematome jokiu detalių; forma, arba poza, perteikia ne tik paviršines objekto charakteristikas, bet ir jo trimatį vaizdą. Nuotraukoje forma parodoma vienodai paskirstant šviesą, šešėlius ir spalvas – tai susije su šviesos kiekiu, kuris atsispindi nuo objekto paviršiaus.
Apšvietimas, dėl kurio matoma vienoda spalva ar tonas su nedideliais niuansais aplink objektą arba ir visai be jų, turi polinkį „išplauti“ formą. Norint pabrėžti formą, geriau vengti grubaus priekinio apšvietimo, bet naudoti kampinį arba šoninį apšvietimą, dėl kurio spalva ar tonas palengva ryškėja. Be to, taip pabrėžiamapaviršiaus tekstūra, objektas atrodo tarsi apčiuopiamas.
Paviršiaus reljefo išryškinimas
Išryškintas paviršiaus reljefas suteikia žiūrovui papildomos informacijos apie apčiuopiamas objekto savybes. Tik matydami grublėta apelsino žievę, raštuoto audinio reljefą ar porceleno gabalo lygumą, galime įsivaizduoti, koks pojūtis apima liečiant šiuos daiktus.
Paviršiaus reljefa geriausiai išryškina tiesioginis kryptinis apšvietimas, nes sukuriamas kontrastas tarp šviesos, reljefiškų paviršių zonų ir šešėlių įdubimuose, del ko ir atsiranda trimačiuo daikto iliuzija. Dėl šios priežasties švelni kryptinė ankstyvo ryto ar vakaro saulės šviesa padeda sukurti daug sėkmingų peizažo nuotraukų.
Raštų perteikimas
Tvarką ir harmoniją simbolizuojantys fotografijos raštai yra labai malonūs akiai. Norint užfiksuoti aplink esančius harmonijos pavyzdžius reikia išsirinkti tinkamą fotografavimo vietą. Jeigu kruopščiai pasirinkote tokią vietą, galėite užfiksuoti kompoziciją netgi žiūrėdami į atsitiktinius objekto elementus.
Gamtos raštai
Jūs, kaip fotografas, galite kreipti dėmesį į abstrakčius vaizdus ir pasikartojančias gamtos pasaulio formas, pavyzdžiui, rudens lapus ar snieguotas medžio šakas. Kartais vaizdas būna per daug trumpalaikis ir akimirksniu išnyksta. Pavyzdžiui, paukščių pulką galima matyti tik kaip pasikartojančių spalvų ir formų rinkinį ar pan.
Kadro formavimas
Norint sukurti tobulą vaizdą reikia nuspręsti, kaip tinkamai sukomponuoti vaizdo elementus (ką įtraukti ir ko neįtraukti), pasirinkti fotografavimo kampą, kaip vieną objekto elementą pabrėžti labiau nei kitus. Kaip dailininkas gali tapyti tik savo paveikslo ribotoje drobėje, taip ir fotogrfas naudoja savo aparato vaizdo ieškiklio ribotą plotą kaip kūrybos erdvę, kurioje reikia sukurti ribotą kompoziciją. Vienas iš būdų sukomponuoti nuotrauką yra naudoti rėmus rėmuose. Pagrindinį nuotraukos objektą galite parodyti apsuptą kitų elementų.
Geros vietos privalumas
Nuo vietos, iš kurios fotografuojamas objektas, priklauso visų kadro objektų ir aplink esančių objektų tariamos sąsajos.
Vienintelis būdas nustatyti, ar tam tikra fotografavimo vieta yra tinkama, - apžiūrėti vaizdą pro ieškiklį. Žiūrėdami į jį plika akimi pastebime daug nereikalingų dalykų, tačiau ieškiklyje matome vaizdą aiškiai apkarpytą – tokį, koks jis bus nuotraukoje.
Ieškokite būdų išgryninti nuotrauką. Pirmiausia reiktu styengtis, kad į kadrą nepatektu nereikšmingų detalių, arba fotografuoti objektą neįprast būdu. Žiūrėdamo pro objektyvą pasistenkite pasilenkti taip, kad būtumėte žemiau nei objektas; arba pasilypėkite ant nedidelių kopetėlių, kad galėtumėte žiūrėti į vaizdą iš viršaus. Netgi vos pasilenkdami į šoną galite parodyti objekto elementus visiškai kitaip.
Fotografavimas iš kelių pusių
Jei kai kurios objektus geriau fotografuoti vienus, kiti išeina patrauklesni kartu su aplinka – juolab jei keliaujate arba sulaukiate tinkamos situacijos ar apšvietimo sąlygų. Bene paprsačiausias būdas sukurti skirtingas to paties objekto kompozicijas yra – apeiti aplink jį. Pasikeis ne tik objekto apšvietimas, dėl kurio šviesios ir tamsios vietos atrodo skirtingai, keisis ir pagrindinė kompozicija. Net jei einant aplink objektą jis beveik nesikeičia, priekinis ir antrinis planai keičiasi neatpažystamai.
Fotografuojant plačiakampiu objektyvu priekinis planas suteikia daugiau galimybių paįvairinti vaizdą. Galima pasitelkti įvairius objektus (Žmones, gėles, uolas ir vartus), kad užpildytume apatinę kadro dalį ir papildytume pagrindinį objektą arba kad jis įgautu tam tikros pusiausvyros.
Gylis ir perspektyva
Perspektyva, kai naudojami erdviniai elementai, leidžia nuotraukoje pabrėžti vaizdo gylį ir tolimesnį foną, sudarant įspūdį, kad matome trimatį vaizdą. Norint sukurti tokia vaizdo erdvės iliuziją perspektyvą galima panaudoti keliais skirtingais būdais, pavyzdžiui, pastatant vieną objektą už kito. Pridengdami vieną kitu galite parodyti, kad antras daiktas yra toliau nuo jūsų. Sumažinti bet ką galima žinant, kad to paties dydžio objektai atrodo tuo mažesni, kuo toliau jie yra nuo fotoaparato. Linijinė perspektyva perteikia akimis matomą linijų suartėjimą, kai jos tolsta nuo fotoaparato, o nereali perspektyva išryškėja del to, kad fotografuojant galioja taisyklė: kuo toliau yra spalvos, tuo jos šviesesnės. Keisdami ryškumo zoną galite padaryti taip, kad antrasis planas būtu neryškus.
Linijų suliejimo taškas
Menininkai ištobulina savo piešimo įgudžius taip, kad jų darbuose perspektyva atrodo ntūraliai. Jie žino: linijas reikia nupiešti taip, kad tam tikrame taške jos susilietu. Žiūrint pro objektyvą linijinė perspektyva visuomet yra akivaizdi, tačiau, kai keičiate fotografavimo vietą ir objektyvo židinio nuotolį, galite padaryti taip, kad susiliejimo taškas nuotraukoje sukeltu kuo didesnį įspūdį. Pakreipiant fotoaparata arba naudojant plačiakampį objektyvą galima padaryti, kad atrodytų, jog lygiagrečios linijos susilieja ryškiau, negu žiurint akimis. Šis efektas dažniausii pastebimas fotografuojant dangoraižius nuo gatvės. Keliai, takeliai ir geležinkelio keliai taip pat tinka tam, kad sukurtume tolimame taške susiliejančias ryškias linijas, jeigu fotografuodami pritupiame ir šiek tiek pakreipiame objektyvą žemyn.
Vaizdo planų parinkimas
Kiekvienas fotografas turėtu sukomponuoti nuotrauką taip, kad būtų galima išskirti priekinį planą, vidurinį planą ir foną, kurie dar vadinami vaizdo planais.
Sukomponave fotografiją taip, kad visi svarbūs objekto elementai būtų gerai matomi visuose vaizdo planuose, galite manipuliuoti stebėtojo dėmesiu, priversdami jo akis apžiūrinėti paveikslą. Tačiau turite išsirinkti tokia fotografavimo vietą, kuri padėtu pabrėžti vieną iš vaizdo planų, kuris kompozicijoje dominuotu, kad jūsų norima pertyeikti mintis būtų aiški.
Pusiausvyra ir proporcijos
Kiekvieną nuotrauką, ar tai būtų vaizdingas interjeras, ar abstrakti formų ir spalvų kompozicija, sudaro skirtingi objekto elementai. Fotografas privalo sukomponuoti kadrą taip, kad tarp visų elemenų būtu ideali pusiausvyra.
Pusiausvyros ir proporcijos nereiškia, kad gera nuotrauka turėtu būti idealiai simetriška ir kad pagrindinis objektas turėtu būti kadro centre, nes tokios nuotraukos yra formalios, kompozicijos prasme neįdomios ir neišradingos. Dažnai naudojamas toks būdas – kadras vizualiai padalijamas į trečdalius horizontaliai ir vertikaliai, tada objektas patalpinamas į erdvę, kur yra vienu trečdaliu erdvės toliau, žiūrint skersai, ir vienu trečdaliu aukščiau arba žemiau, priklauso nuo kadro. Pusiausvyros dėsnis taikomas ir spalvai bei formai. Ryškios spalvos ar formos varžysis dėl dėmesio, tačiau gali sukurti veiksminga vaizdų pusiausvyrą.
Vaizdingų elementų parinkimas
Prieš fotografuojant bet kokį objektą teks šiek tiek laiko pastudijuoti aplinką ir komponuoti kadrą vaizdo ieškiklyje. Turite sukomponuoti vaizdą taip, kad pasiektumėte norimą efektą. Kartais kils noras pabrėžti pusiausvyrą, harmoniją ir simetriją, kitą dieną sumanysite pabrėžti kontrastą, sustatydami greta skirtingus elementus ir spalvas.
Pirmiausia nuspreskite, kokie elementai yra svarbiausi, tada išrinkite fotografavimo vietą ir nustatykite objektyvo židinio nuotolį. Peizažus ir pastatus galima fotografuoti iš skirtingų vietų; vaizdo interpretacija priklauso nuo fotografo įgudžių komponuoti matomus objektus taip, kad būtų išvengta detalių, kurios sumenkintu bendrą vaizdą.
» Atsakyti
»
|
|
|
 | |  |
|
Gerai kad tingiu skaityt 