Štai atsiriša saulė blausi ir be garso nusirita
už kalnų sąvartyno gimdyti ateinančios datos,
mes numojam ranka ir per naktį vartojame spiritą,
sparčiai degantį laiką ir visą kvailumą visatos
mes neturime nieko ir nėr kur žemiau nusižeminti,
mes neturime nieko, nei brolių, nei broliško kapo,
tik eiliuotą popiergalį tėviškės išvietėj šlamantį,
na ir ką padarysi, kad taip jau šį kartą sutapo
tai tokie mūsų popieriai, tokios tokelės ir duomenys,
mes numojam ranka, ir jau neskubam netgi į stotį,
nes pro mus pravažiuoja siaurukai plačiosios visuomenės,
mes numojam ranka, nes jau esam seniai suvartoti
atsiskaitę su moterim, publika, sąžine, erkėmis,
atsiskaitę su laisve, didžiuojamės – toks mūsų kelias,
mes numojam ranka ir taip godžiai, taip vaikiškai verkiame,
kad nebūtų taip pikta ant savo mažutės ląstelės
(Daiva Čepauskaitė)
|