Kai imsiu, Viešpatie, iš artimojo meilės deglą,
Duok man suprast, kaip tai yra svarbu,
Kad godulio sukeltas pyktis aklas
Nepastūmėtų link netikusių darbų,
Kad ta ugnis ne smilktų, bet liepsnotų
Kaip stebuklingas laimės žiburys,
Kuris pajėgia širdį atlapoti
Tarsi svetingo pastato duris,
Kad į kasdieną eičiau ne aukotis,
Bet neščiau glėbį pilną dovanų,
Kad riekę duonos vertinčiau kaip puotą,
Kad nuolat džiūgaučiau todėl, kad gyvenu.
Nijolena (zaliazole.lt)
|