Aš - gyva gamtos akimirka, iš kūno ir kraujo. Didžiausioj girioj, begaliniam lauke - niekada gamtoje nejaučiu nei vienišumo, nei baimės. Ji manyje - ir aš joje. Tokia pilnatvė ir harmonija, kada žmogus gali pasakyti: aš laimingas. Skausmas tampa pakeliamas, įgavęs iš esmės kita pavidalą. O gal dalį skausmo pasiima ji, užvaldžiusi regėjimą saulėlydžiais ir saulėtekiais žaliame horizonte, medžio žydėjimu erdvėj - ligi pat debesų užvaldžiusi klausą nakties tyla, kai, atrodo, kalbasi žolės su žvaigždėm, arba paukščių muzika. [J.D. '80]
|