Rudenį atėjau naujos varpos.
Man varpos,- stovėdama prie langelio.
Pardavėjas atsisagstė.
Turėjo bent dvidešimt šešerius metus.
Tad jo varpa-subrendus ošė lyg pušis: oš oš oš Juodkrantėj prie jūros.
Nusipjaukit pati tiek kiek norit.
Peilį prašau paduokit.
Palaukit.
Palaukiau truputį ir padavė.
Paėmiau už varpos galo.
Ir visą iki šaknų nusipjoviau.
Gražiai supakuokit, prašau.
Gerai, bet gal dar paimsit vieną kitą varpelę?
O kokių dar turit?
Turim Antano dvidešimt vienerių, Motiejuko keturiolikos,- mažiau subrendus būtų pigesnė. Tai kaip?
Parodykit.
Antanai, Motiejuk !
Čia Antano, o čia Motiejuko,-vieną paskui kitą pro langelį varpas pristatinėjo pardavėjas.
Antano man būtų perdaug, o va Motiejuko –pats tas desertui.
Nusipjaukit, panele.
Ir Motiejuko varpelę nusipjoviau iki pat šaknų.
Ačiū, iki pasimatymo.
Iki, jei varpų pritrūksit,- būtinai pas mus užsukit, čia varpos neužsistovi, šviežios, gražios, subrendusios , o ir kainos prieinamos.
Būtinai užsuksiu.
|