Tik bėgdamas bandau pamiršti,
per šlapdribas ir vėjus - nesvarbu.
Vistiek regiu.
Tave savoj krūtinėj tylinčią.
Belieka bėgt, nes nėr jėgų...
Blakstienų virpesiais
rašau Tau laiškus,
konstruoju paukštį vėl ir vėl iš debesų...
Sukandęs dantimis nuryju tylą.
Tik taip aš sugebu.
Kitaip - krentu...
Visa, kas buvo vakar,
bandau užmušti žingsniais,
vis daugindamas juos iš akmenų.
Pučiu ir traukiu melsvą oro gūsį.
Tu vis žiūri,
o man skaudu...
Tik bėgdamas viliuos pamiršti
per šlapdribas ir vėjus - nesvarbu.
Medžiai tik artinas, sušlapę nugaras.
Dabar belikęs - aš,
o Tu...