Raudonoji jūra šiandien ant asfalto atsivėrė.
Subangavo centimetro aukščio ji bangom.
Tau gal mažos ir bereikšmės,
Tačiau kažkam cunamiui jos prilygo.
Štai juodas debesis dangum prašliaužia.
Tu nieko nepakeisi, prapliups lietus.
Neramu? Skėtį pamiršai?
Asfalto pilkuma pavirsta juoduma staiga,
Pakvimpa žemė vasara tyra...
Ir nusispjaut jau tau, kad skėtį pamiršai,
Nes rūpesčius lietus nuplovė.

autobusas ankštas,
daug žmonių,
ir taip tvanku,
o jie dar ir kvėpuoja...

saulė šviečia.
nė debesėlio.
gyvenimas gražus,
nors tu ką...

žalia žolė,
juoda katė,
deganti šiukšlinė,
pilna sunkvežimių muitinė...

gyvenu aš padrikai
visko reikia, visko noriu...
jokio plano neturiu,
tačiau įdomiai.

na ir kas, kad nepatinka tau tai,
nusišvilpti man į tai,
kaip aš noriu, taip darau,
nors ir klystu aš nei tu dažniau.

gyveno ponia Bronė.
turėjo ji kačių.
kartą ją nušovė.
ir nebeturėjo ji bėdų...
-
gyveno ji viena.
valgė bulves su kefyru.
mėgstamiausia jos spalva žalia.
ir nemėgo ji blogų orų.
-
nušovė ją kaimynas.
nes neapkentė jis jos.
po to sutriko jo žarnynas.
tai jis numirė badu.