Diena prasidėjo nuo planavimo
ir maršruto aptarimo.
Rytas pasitaikė saulėtas, šiltas.
Laukdami traukinio, apėjom Placa Espanya.
Kiti kažkodėl traukė kita kryptimi, bet nekreipėme į tai dėmesio.
Radę savo traukinį,
apžiūrėjom pakeleivius
ir truputį numigom.
Kelionė traukiniu atvėrė gražius standartinius
ir nestandartinius vaizdus.
Laukėm eilės kilti į kalną, į Montserrato vienolyną. Nedidelis debesėlis, uždengęs vienuolyną, nepranašavo nieko grėsmingo.
Vaizdai buvo įspūdingi, saulės užlietas peizažas.
Laukiniai irisai bandė perspėti apie greitą orų pasikeitimą, bet tuo tikėti nesinorėjo.
Pamažu niaukėsi,
bet tik pamažu.
Pagaliau didžiulis šešėlis uždengė dangų.
Vis dėlto nusprendėm pasidaryti pietus su vaizdu, todėl prisėdom ant saulės prišildytų akmenų,
išsitraukėm sumuštinius... ir pradėjo krapnoti.
Greitai susikimšę sumuštinius, nusprendėm leistis žemyn, bet kuo toliau ėjom, tuo smarkiau lijo.
Pabandėm pasislėpti po tankiu medžiu.
Stovėti buvo nuobodoka, todėl ėmiausi fotografuoti balas.
Tačiau lijo vis stipriau. Lijo ir taip
ir šitaip...
Pro šalį lėkė sušlapę vienuolyno vaiduokliai.
O kaip prasidėjo kruša, teko slepti fotoaparatą, kitaip šios istorijos nebutumet pamatę...
...
Vienuolyno kiemas po lietaus atrodė kaip didelė marmurinė vonia.
O viduj mums, kiaurai šlapiems, buvo taip šalta, kad nesugebėjom juo tinkamai pasigrožėti.
Važiuojant atgal keltuvu, drebėjom iš šalčio, tuo tarpu kalnu lipo nauji lietpalčiais apsivynioję turistai.
Paskutinis išlikęs atmintyje Montserrato kalno vaizdas.
